Print Sermon

Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 116 000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų rankraščiai 40 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis, tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia, jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui, įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.

Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti. Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.




MALDOS, Į KURIAS DIEVAS ATSAKO

THE PRAYERS GOD ANSWERS
(Lithuanian)

Dr. R. L. Hymers, Jr.

Pamokslas pasakytas baptistų Padangtės bažnyčioje, Los Andžele,
2016 m. gegužės 22 d. sekmadienio vakarinėse pamaldose.
A sermon preached at the Baptist Tabernacle of Los Angeles
Lord’s Day Evening, May 22, 2016

„Elijas buvo toks pat žmogus kaip ir mes. Jis meldė, kad nelytų, ir nelijo žemėje trejus metus ir šešis mėnesius.“ (Jokūbo 5, 17)


Įdomu pastebėti, kad Senajame Testamente nėra užrašytų šių Elijo maldų. Jame tik parašyta, kad pranašas žinojo, jog Dievas atsakys į jo maldas, tačiau pačios maldos nėra užrašytos (1 Karalių 17, 1). Man atrodo, kad apie Elijo maldas Jokūbas sužinojo per ypatingą apreiškimą. Tačiau Senajame Testamente yra užrašyti tik žodžiai, kuriuos pranašas pasakė karaliui Ahabui. Dr. McGee nurodo, kad pranašai kalbėjo žmonėms, o kunigai kalbėjo Dievui. Elijas buvo pranašas, taigi Biblija mums pasako tik tai, ką Elijas pasakė Ahabui. Tai, ką tiksliai Elijas sakė Dievui, buvo užantspauduota iki tol, kol Dievas tai atskleidė Jokūbui. Elijas kalbėjo Ahabui sakydamas:

„Kaip gyvas Viešpats, Izraelio Dievas, kuriam aš tarnauju, ateinančiais metais nebus nei rasos, nei lietaus, nebent man paliepus.“ (1 Karalių 17, 1)

Mes nedaug težinotume apie Elijo maldas dėl sausros ir lietaus (Jokūbo 5, 17), jei jos nebūtų duotos Jokūbui Dievo įkvėpimu (2 Timotiejui 3, 16).

Tekstas mums sako, kad Elijas „nuoširdžiai“ meldėsi sausros ir lietaus. Graikų kalbos žodis, išverstas kaip „nuoširdžiai“, pažodžiui reiškia „jis melste meldėsi“. Thomas Mantonas (1620-1677) teigia: „tai nurodo į vienybę tarp liežuvio ir širdies; meldėsi ir širdis, ir liežuvis” (Commentary on James, The Banner of Truth Trust, 1998 reprint). Aš tikiu, jog tai reiškia kur kas daugiau nei melstis garsiu balsu. Manau, jog Mantonas yra teisus, nurodydamas į širdies ir žodžių vienybę maldoje. Tai reiškia, kad besimeldžiančiojo širdis nuoširdžiai trokšta to, ką jis sako.

Per daugelį metų man teko matyti nuostabius atsakymus į maldas. Tačiau ne į viską, dėl ko aš meldžiuosi, atsakoma iš karto. Patys didingiausi atsakymai į maldas dažniausiai ateidavo tada, kai mano širdyje buvo didelis troškimas dėl dalykų, už kurios aš meldžiausi. Tai buvo kažkas, apie ką aš negalėdavau negalvoti. Senų laikų krikščionys tai vadino „našta“ – tai kažkas, kas slegia tave, kažkas, kas giliai tau rūpi, tu taip giliai apie tai mąstai, kad mintys apie tai sugrįžta vėl ir vėl. Ir tu karštai meldiesi už tai, kol gauni atsakymą.

Kristus pasakė du palyginimus, kad parodytų svarbą nesiliaujančios maldos už dalykus, dėl ko mums skauda, kol mes sulauksime atsakymo. Pirmasis palyginimas vadinasi „Palyginimas apie įkyrų draugą“. Įkyrus reiškia „užsispyręs“ ar net „problematiškas“. Jis užrašytas Luko 11, 5-13. Jį rasite 1090-jame Scofieldo studijų Biblijoje. Atsistokime ir perskaitykime ją garsiai:

„Jis kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris kepalus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir neturiu ko jam padėti ant stalo’. O anas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti’. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl draugystės, tai dėl jo atkaklumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia. Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta. Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – duotų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo.” (Luko 11, 5-13)

Galite atsisėsti.

Visas palyginimas moko mus nenustoti prašyti ir melstis tol, kol sulauksime atsakymo. Devintoji eilutė mums sako:

„Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta. Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.“ (Luko 11, 9-10)

„Prašykite“, „ieškokite“ ir „belskite“ graikų kalboje pateikta esamuoju laiku. Šiuos veiksmažodžius galime versti „toliau prašyk“, „toliau ieškok ir belsk“. Dabar pažiūrėkite į 13-ąją eilutę:

„Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo?“ (Luko 11, 13)

Taigi matome, kad į užsispyrusią maldą bus atsakyta, Dievui suteikiant mūsų „draugams“ Šventąją Dvasią, kurios jiems reikia. Dr. John R. Rice‘as buvo teisus sakydamas, kad krikščionims tai pritaikoma tada, kai jie prašo Šventosios Dvasios jėgos laimint sielas (Prayer: Asking and Receiving, pp. 212, 213).

Toks pats pamokymas yra užrašytas Mato 7, 7-11. Jį rasite 1003-ajame Scofieldo studijų Biblijoje. Perskaitykime jį garsiai:

„Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi duotų jam gyvatę? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo.“ (Mato 7, 7-11)

Atkreipkite dėmesį, kad 11-oje eilutėje yra kitokie žodžiai. Luko 11-ame skyriuje Jėzus pasakė: „Juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo“. Tačiau Mato 7-ame skyriuje 11-oje eilutėje Jėzus pasakė: „Tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo“.

Pranašas Elijas meldėsi, kad nelytų, ir nelijo tris su puse metų. Tai buvo troškimas, kurį Dievas įdėjo jam į širdį. Jis meldėsi, ir Dievas atsakė į maldą sustabdydamas lietų. Kartais Dievas atsako greitai. Kartais Dievas neatsako iš karto.

Gerai pamenu tą naktį, kai Dievas greitai atsakė į mano maldą. Man buvo dvylika. Mane nusiuntė gyventi pas tetą ir dėdę, jie gyveno ant Topangos Kanjono kalno. Kelis mėnesius ten lankiau mokyklą, vieną iš dvidešimt dviejų, būtent tiek man teko pakeisti mokyklų, kol baigiau vidurinę. Štai kodėl aš neišsilaikiau koledže, kada pirmą kartą ten įstojau. Kada esi kilnojamas iš mokyklos į mokyklą ir dar dvidešimt du kartus, nelabai ką gali išmokti. Aš išmokau skaityti. Aš išmokau rašyti laišką. Aš išmokau sudėties ir atimties. Tai daugmaž ir buvo viskas. Tuo metu aš gyvenau Topangos Kanjono kalno viršūnėje su teta, kuri visuomet buvo girta. Vieną vakarą mano pusbrolis su savo draugu taip pat vaišinosi. Iš tiesų jie jau buvo girti. Jie pasakė: „Nagi Robertai, sėsk į automobilį – važiuosime truputį pasivažinėti“. Aš nenorėjau važiuoti, tačiau man tebuvo dvylika, o tie dičkiai sugriebė mane ir įmetė į automobilio galą. Tai buvo mano senelio 1940-ųjų metų Fordas kupė. Automobilyje tebuvo priekinės sėdynės. Jie įgrūdo mane į siaurą tarpą už priekinės sėdynės. Ir jie išvažiavo gerdami alų ir viskį. „Trumpas pasivažinėjimas“ virto laukinėmis girtų vyrų lenktynėmis vingiuotu keliu nuo kalno link paplūdimio. Jei esate važiavę tuo keliu, tai tikrai žinote, ką reiškia juo važiuoti. Kelias vingiuoja iš vienos pusės į kitą kaip gyvatė. Jie buvo gerai įkaušę, ir mano pusbrolis leidosi nuo kalno apie devyniasdešimt kilometrų per valandą greičiu. Greičio rodyklė buvo užstrigusi ties 40 km/h, tačiau jie lėkė 90-100 km/h greičiu. Kol būsiu gyvas, nepamiršiu šito! Aš laikas nuo laiko vis tai susapnuoju kaip košmarą. Tada aš susigūžiau ir kartojau vienintelę maldą, kurią tuo metu žinojau. Aš meldžiausi Viešpaties malda visą kelią žemyn, pabrėždamas žodžius „gelbėk mus nuo pikto“. Kalno papėdėje aš išlipau iš automobilio ir tamsoje drebėjau. Žinau, kad tai buvo Dievas, kuris mus apsaugojo. Tame kelyje nuolat įvykdavo baisios avarijos. Esu matęs automobilių, kurie buvo nuvažiavę nuo skardžio ir užsiliepsnoję apačioje. Dievas, atsakydamas į mano maldas, apsaugojo mus. Žinojau tai tada ir žinau tai dabar, po šešiasdešimt trijų metų! Dažnai Dievas atsako į trumpas maldas kaip Jis tai padarė tą naktį.

Tačiau dažnai mes turime laukti, kartais net labai ilgai, kol sulaukiame atsakymo. Būdamas septyniolikos nusprendžiau nebūti aktorius ir pasirinkau tarnauti Dievui. Nebuvo jokių didelių emocijų ar kažkokių jausmų. Aš net nepamenu, kad būčiau girdėjęs apie „pašaukimą pamokslauti“. Galbūt kažkas tai ir sakė, tačiau to niekada nebuvau girdėjęs. Tuo metu pastoriai visuomet sakydavo: „atsiduoti pamokslavimui“. Pastoriai kalbėjo apie didelį vidinį pasipriešinimą, kol galiausiai tu „atsiduodi būti pastoriumi“. Aš, tiesą pasakius, visiškai nesikankinau. Aš paprasčiausiai pamaniau, kad vaidyba (aktorystė) yra kvaila ir bevertė, tad atsidaviau pamokslavimui, ir nesvarbu, ką tai reiškė! Aš atsidaviau Dievo valiai. Tai ir atvedė mane į kinų bažnyčią būti misionieriumi. Aš perskaičiau Jameso Hudsono Tayloro biografiją, jis buvo didis misionierių pionierius Kinijoje. Jis buvo man didelis pavyzdys, kuriuo turėjau sekti.

Taigi nuėjau į kinų bažnyčią ir atsidaviau bet kokiai tarnystei, kuri tik buvo prieinama. Aš net tapau bažnyčios sodininku ir sargu, valiau grindis, stačiau kėdes, dirbau bet ką, kad tik tarnaučiau Dievui. Tuo metu nusipirkau laikraštį su ištraukomis iš Johano Wesley žurnalo, atspausdinto Moody Press spaustuvėje. Skaičiau jį lyg tai būtų pati Biblija. Tuo metu dar nesuvokiau, tačiau tai buvo pirmi pasakojimai apie tai, kas vyko per Pirmąjį didįjį dvasinį prabudimą. J. Wesley žurnalas privertė mane susidomėti prabudimo tema. Buvau per jaunas, nepatyręs ir nesuvokiau, kokie reti buvo prabudimai po 1960-ųjų. Buvau naivus, mąsčiau paprastai, kad aš galiu melstis prabudimo ir jis prasidės. Taigi aš meldžiausi prabudimo kinų bažnyčiai. Aš jo meldžiausi kiekvieną dieną. Aš jo meldžiausi garsiai kiekvieną maldos vakarą. Kada bažnyčioje manęs paprašydavo padėkoti už maistą, aš melsdavausi, kad Dievas siųstų prabudimą. Tai buvo svarbiausias dalykas, kurio meldžiau visą dešimtmetį. Aš net nelabai nustebau, kada tas prabudimas prasidėjo, o jis prasidėjo staiga, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, vasaros stovykloje. Aš žinojau, kad prabudimas prasidės, nes su vaikišku tikėjimu to meldžiausi. Keletą metų prieš dr. Murphy Lumo mirtį jis man priminė apie tas maldas. Jis pasakė: „Bobai, tu visada meldeisi prabudimo, net ir tuomet kai niekas kitas nesimeldė“. Po to jis pridūrė: „Bobai, aš tikiu, kad prabudimas atėjo, nes tu nenustojai dėl to melstis“. Tada, kai jis tai man pasakė, aš beveik buvau pamiršęs apie tai.

Prabudimas kinų bažnyčioje buvo man ant širdies uždėta našta. Aš tikiu, kad Dievas uždėjo šią naštą ant manęs. Aš negalėjau nustoti apie tai galvoti. Meldžiausi tol, kol Dievas man atsakė. Senų laikų tikintieji tai vadino „išmeldė“. Tai primygtinis, nepaliaujamas meldimas – kol Dievas atsakys, ir tu gausi tai, ko prašei! Jėzus pasakė:

„Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį (nepaliaujamai prašo).“ (Mato 7, 11)

Jėzus vėl pasakė:

„Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta. Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.“ (Luko 11, 9-10)

„Prašykite“, „ieškokite“ ir „belskite“ graikų kalboje yra pateikta esamuoju laiku. Šiuos veiksmažodžius galime versti „toliau prašyk“, „toliau ieškok ir belsk“. Dr. Johnas R. Rice‘as pasakė: „Dievo vaikas turi teisę (...) užsispyrusiai, nepaliaujamai maldauti Dievo pažadų ir nepriimti neigiamo atsakymo, kol tai, kas yra reikalinga (...), yra suteikiama Dievo. Tegul Dievo žmonės būna padrąsinti melstis, melstis, melstis – tegul jie būna padrąsinti IŠMELSTI!“

Nepaliauk melstis
   Kol neišmelsi,
Nepaliauk melstis
   Kol neišmelsi,
Dievo didieji pažadai
   Jie visuomet teisingi,
Nepaliauk melstis
   Kol neišmelsi.

(John R. Rice, D.D., Prayer: Asking and Receiving, Sword of the Lord Publishers, 1970, pp. 213, 214).

Dr. R. A. Torrey savo nuostabioje knygoje How to Pray, pasakė tą patį, ką ir dr. J. R. Rice‘as:

     „Dievas ne visada suteikia mums, ko prašome tik pasimeldus. Jis nori mus išugdyti ir padaryti mus stipriais, ragindamas mus sunkiai dirbti, kad gautume geriausius dalykus (...) Jis ne visuomet suteikia tai, ko prašome maldoje pasimeldę tik kartą. Jis nori išugdyti mus ir padaryti mus stipriais maldos žmonėmis, ragindamas mus sunkiai melstis dėl geriausių dalykų. Jis moko mus išmelsti.
     Aš džiaugiuosi, kad taip yra. Nėra jokio kito palaimingesnio mokymo melstis, kaip tik būti priverstam prašyti vėl ir vėl ilgą laiko tarpą tol, kol gauni tai, ko trokšti iš Dievo. Daugelis tai vadina pasidavimu Dievo valiai, kada Dievas neatsako teigiamai į jų prašymus pasimeldus vieną ar du kartus. Jie sako: „Na, tikriausiai tai nėra Dievo valia“.
     Kaip taisyklė, tai nėra pasidavimas, bet dvasinė tinginystė (...) Kada stiprus vyras ar moteris nori kažką nukaldinti ir pradeda dirbti, kad tai įgyvendintų, tačiau jiems nepavyksta iš pirmojo, antrojo, ar net šimtojo karto, jie ir toliau kala plaktuku, kol užbaigia savo darbą. Stiprus maldos vyras ir toliau meldžiasi, kol išmeldžia ir gauna tai, ko jis trokšta (...) Kada mes pradedame melstis dėl kažko, mes niekuomet neturime pasiduoti ir nustoti melstis, kol mes to išmeldžiame.“ (R. A. Torrey, D.D., How to Pray, Whitaker House, 1983, pp. 50, 51).

Tačiau yra ir kita viso to pusė. Į tavo maldas nebus atsakyta, jei tavo širdis nebus teisinga prieš Dievą. Vieną ankstyvą sausį savo šeimą nusivežiau atostogų į Kankuną Meksikoje. Vieną dieną, kol jie žvalgėsi po Mayano griuvėsius, aš likau vienas namie. Aš skaičiau knygą apie prabudimą Lewiso saloje, kuris tęsėsi nuo 1949-ųjų iki 1952-ųjų. Aš meldžiausi ir rašiau pamokslą. Kai grįžome į valstijas, aš paskelbiau, kad nuo tos dienos kiekvieną vakarą vyks evangeliniai susirinkimai. Kaip jau žinote, Dievas dalyvavo ten. Tai prasidėjo nuo dr. Cagano mamos atėjimo pas Kristų – jis pats ją palydėjo. Tai buvo tikras stebuklas, nes ji buvo užkietėjusi ateistė daugelį metų. Po to dr. Cagano uošvė, kaip tikėjomės, atsivertė būdama 86-erių. Iš statistinių duomenų mes žinome, kad žmonės, sulaukę septyniasdešimties, beveik niekada nebeatsiverčia. O štai čia, staiga, per keletą dienų, dvi devintos dešimties sulaukusios moterys buvo išgelbėtos. Nuostabu! Po to vienas po kito 11 jaunų žmonių taip pat buvo išgelbėti. Dar po kelių dienų atsivertė dar vienas žmogus. Keturiolika žmonių buvo išgelbėti per kelias dienas.

Tačiau tuomet aš skaičiau Laiško romiečiams 12-ojo skyriaus 1-ąją ir 2-ąją eilutes ir bandžiau jas pritaikyti seniai bažnyčioje esantiems tikintiesiems:

„Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, - tai jūsų sąmoningas tarnavimas. Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.“ (Rom 12, 1, 2).

Jei pamokslautumėte taip ilgai kaip aš, pradėtumėte jausti auditorijos atsaką. Tą dieną pajutau negerą jausmą. Aš mačiau jaunuolius, stipriai sukandusius savo žandikaulius ir bežiūrinčius į grindis. Aš pajutau didelį pasipriešinimą ir net Kristaus paniekinimą, tarsi jie niekuomet nepaklus Jam. Mano širdį persmelkė šaltas drebulys. Atrodė, kad jiems tarsi reikėtų atsiversti iš naujo. Taip nutinka, kada žmonės leidžia šio pasaulio dalykams užimti Kristaus vietą savo širdyse. Širdis pasidaro beveik tokia pat kieta, kaip ir prieš atsivertimą. Tokia širdis turi būti sudaužyta iš naujo ir naujai atiduota Kristui.

Maištas klesti širdyse tų, kurie pakartotinai atmeta paklusnumą Kristui. Jis pasakė: imk ant savęs savo kryžių ir „kasdien ir sek mane“. Turi būti „kasdienis“ pasidavimas Kristui, nes kitaip mūsų širdys pasidarys šaltos ir užsispyrusios. Klaidinga yra mąstyti: „Aš esu išgelbėtas. Man nebereikia pavesti savo gyvenimo Kristui“. Kaip toks mąstymas skiriasi nuo apaštalo Pauliaus, kuris pasakė: „Aukokit savo kūnus kaip gyvą, auką (…) Dievui, – tai jūsų sąmoningas tarnavimas. Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą“. Tik tuomet jūs galite „ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia“ (Romiečiams 12, 1-2). Tam, kad pažintumėte Dievo valią, pirmiausia jums reikia paaukoti save kaip gyvąją auką Jam ir nesusitapatinti su šiuo pasauliu.

Širdis, kuri neatiduota kaip „gyvoji auka“ Kristui, bus susidvejinusi širdis. Biblija sako: „Toksai žmogus tenemano ką nors gausiąs iš Viešpaties“ (Jokūbo 1, 7). Jėzus pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi“ (Luko 9, 23). Jėzus kviečia tave užsiginti savęs. Jis kviečia tave Juo sekti! O, koks nuostabus džiaugsmas užplūsta, kai aš laikas nuo laiko save vėl ir vėl atiduodu Viešpačiui – kaip gyvą auką Jėzui! Meldžiu šį vakarą, kad tu pasielgtum taip pat. Man visada patiko giesmė, kurią p. Griffithas gieda beveik visą mano gyvenimą. Kai buvau vienišas, pasimetęs paauglys, visuomet akys prisipildydavo ašarų, kai aš giedodavau šios giesmės žodžius:

„Malonei didis skolininkas
   Kasdien aš būsiu tai tikrai!
Te Tavo gerumas kaip apkaustai
   Pririša mano klajojančią širdį prie Tavęs.
Linkęs nuklyst esu, Viešpatie, tai jaučiu,
   Linkęs palikti Dievą, kurį myliu;
Štai mano širdis, paimk ją ir užantspauduok;
   Užantspauduok ją Tavo valiai danguje.
(“Come, Thou Fount.” Robert Robinson, 1735-1790).

Ar yra šį vakarą tokių, kurie žino, kad jiems reikia iš naujo išsižadėti savęs, vėl paimti savo kryžių ir iš naujo pradėti sekti Jėzų? Ar yra tokių, kurie turi „paaukoti savo kūnus“ kaip „gyvąją auką“ Viešpačiui? Jei Dievas kalba tau, tai po kurio laiko aš tavęs paprašysiu atsistoti, ateiti ir atsiklaupti čia, auditorijos priekyje. Ateik ir pavesk savo gyvenimą iš naujo kaip gyvąją auką Jėzui, kuris mirė ant kryžiaus už tave. Ateik čia ir iš naujo atiduok savo širdį bei gyvenimą Jėzui. Ateik ir išpažink Jam bet kokį maištą ar nuodėmę savo širdyje ir gyvenime. Ateik ir paprašyk Jėzaus atleidimo ir atnaujink savo paklusnumą Jam. Visi atsistokime, o tu ateik, atsiklaupk čia, ir melskis. Kol p. Griffithas švelniai giedos šį himną, tu ateik.

„Ateik, Tu Šaltini kiekvieno palaiminimo,
   Sustyguok mano širdį giedoti Tavo malonei;
Upeliai malonės, niekad nesibaigiantys,
   Kviesk giesmėms garsiausio šlovinimo.
Pamokyk mane melodingo soneto,
   Giedančių degančių liežuvių danguje;
Garbinkit kalną – aš į jį žvelgiu,
   Kalną Tavo atperkančios meilės.

Štai keliu aš savo Ebenezerą,
   Štai su Tavo pagalba aš ateinu;
Ir viliuosi per Tavo gerumą;
   Saugiai parvykti namo.
Jėzus ieškojo manęs kai buvau dar svetimas,
   Klaidžiojantis, toli nuo Dievo;
Jis išgelbės mane nuo pavojaus,
   Suteiks Savo švento kraujo.


Malonei didis skolininkas
   Kasdien aš būsiu tai tikrai!
Te Tavo gerumas kaip apkaustai
   Pririša mano klajojančią širdį prie Tavęs.
Linkęs nuklyst esu, Viešpatie, tai jaučiu,
   Linkęs palikti Dievą, kurį myliu;
Štai mano širdis, paimk ją ir užantspauduok;
   Užantspauduok ją Tavo valiai danguje.

Jei šis pamokslas palaimino tave, prašau, atsiųsk elektroninį laišką dr. Hymeriui ir pasakyk jam apie tai. KADA RAŠYSI DR. HYMERIUI, PARAŠYK, IŠ KOKIOS ŠALIES RAŠAI, NES KITAIP JIS NEGALĖS TAU ATSAKYTI. Dr. Hymerio el. pašto adresas: rlhymersjr@sbcglobal.net (paspauskite čia). Dr. Hymeriui jūs galite rašyti bet kuria kalba, tačiau jei galite, parašykite angliškai. Jei rašysite Dr. Hymerio paštu, jo adresas yra P.O. Box 15308, Los Angeles, CA 90015. Jūs galite jam paskambinti: (818) 352-0452.

(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete -
www.sermonsfortheworld.com
Paspauskite ant nuorodos „Pamokslai lietuvių kalba“.

Jūs galite parašyti Dr. Hymeriui elektroninį laišką adresu: rlhymersjr@sbcglobal.net arba
nusiųsti paprastą laišką į pašto dėžutę: P.O. Box 15308, Los Angeles, CA 90015. Arba
galite jam paskambinti tel.: (818)352-0452.

Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.

Šv. Raštą prieš pamokslą skaitė p. Abelis Prudhommas: Jokūbo 4:1-10.
Solo giesmę prieš pamokslą giedojo p. Benjaminas Kincaidas Griffithas:
“Come, Thou Fount” (Robert Robinson, 1735-1790).