Print Sermon

Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 1,500,000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų rankraščiai 46 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis, tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia, jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui, įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.

Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti. Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.




KRISTAUS PALAIDOJIMO PARADOKSAS

(10-ASIS PAMOKSLAS IŠ IZAIJO 53 SKYRIAUS)
THE PARADOX OF CHRIST’S BURIAL
(SERMON NUMBER 10 ON ISAIAH 53)
(Lithuanian)

by Dr. R. L. Hymers, Jr.

Pamokslas pasakytas baptistų Padangtės bažnyčioje, Los Andžele,
2013 m. balandžio 7 d. sekmadienio vakarinėse pamaldose
A sermon preached at the Baptist Tabernacle of Los Angeles
Lord’s Day Evening, April 7, 2013

„Jam paruošė kapą su nedorėliais, su turtingais po jo mirties, nors jis nepadarė nieko blogo ir jo lūpose nebuvo melo.“ (Izaijo 53, 9)


Kiek iš jūsų esate girdėję pamokslą apie Kristaus nukryžiavimą? Aš nesu girdėjęs nė vieno, nors pats pamokslauju jau 55-erius metus ir bažnyčioje esu 59-erius. Aš net neprisimenu, ar esu skaitęs pamokslą apie Kristaus palaidojimą! Apie Kristaus laidotuves mes turėjome girdėti daug daugiau. Jo palaidojimas nėra nesvarbus. Tai yra antra Evangelijos tiesa!

„Kristus mirė už mūsų nuodėmes pagal Raštus“ (1 Korintiečiams 15, 3)

Tai yra pirmoji Evangelijos tiesa.

„Ir kad Jis buvo palaidotas.“ (1 Korintiečiams 15, 4)

Tai yra antroji Evangelijos tiesa.

Kaip mes galime sakyti, kad pamokslaujame Evangeliją, jei mes niekada net neminime antrosios Evangelijos tiesos? Tai nenuostabu, nes šiandien pasitaiko tik vienas kitas pamokslas, kurie koncentruojasi į pirmąją ar trečiąją Evangelijos tiesą! Tai yra viena iš didžiausių modernaus pamokslavimo silpnybių. Evangeliją mes turime paversti centrine tiesa. Kristų mes turime laikyti labiau gerbtinu ir Jam bei Jo atperkamajam darbui suteikti daugiau vietos mūsų pamoksluose.

Daugelis sumenkina šį faktą, tad vargu, ar šiandien iš viso galima išgirsti didį pamokslavimą. Aš su tuo visiškai sutinku. Šiandien yra labai mažai gero pamokslavimo, iš tiesų mažai! Kodėl? Todėl, kad labai mažai pamokslaujama evangelinių pamokslų. Pastoriai „moko krikščionis“ vietoje to, kad pamokslautų Evangeliją pražuvusiems, nors jų bažnyčiose pilna prarastų žmonių! „Moralinis pamokslavimas“ taip vadinamiems „krikščionims“ niekada negali būti vadinamas didžiu pamokslavimu! Kada Kristus nėra pamokslavimo centre, pamokslas niekuomet nebus didis!

Evangelijos pažinimas yra daug daugiau nei faktų apie Kristų žinojimas. Tikras Evangelijos pažinimas yra Paties Kristaus pažinimas. Jėzus pasakė:

„Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų. (Jono 17, 3)

George‘as Rickeris Berry‘s teigė, jog šioje eilutėje žodis, kuris verčiamas kaip „pažinti“, reiškia „pažinti... patirtimi“ (Greek-English New Testament Lexicon). Kad taptumėte tikru Krikščioniu, jums reikia pažinti Kristų patirtimi. Vien tik faktų žinojimas neišgelbės jūsų. Jums reikia patirti Jo mirtį už mūsų nuodėmes. Turite patirti Jo palaidojimą. Turite patirti Jo prisikėlimą. Tai yra tikrasis išgelbėjimo kelias. Tai yra kelias į amžinąjį gyvenimą.

„Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų. (Jono 17, 3)

Jei nesate to patyręs, tikiuosi, priverčiau jus pasijusti nepatogiai. Negali būti net abejonės, kad jūs nesate tikras krikščionis, nes jūs dar nepatyrėte tikro atsivertimo. Jums teks susirūpinti ir liūdėti, kol pakeisite savo mintis, parklupsite prie Jėzaus kojų ir surasite tikrą išgelbėjimą tik Jame viename.

Kad pažintum ėte Kristų, jūs privalote eiti prie kryžiaus ir tikėjimu pažiūrėti į Tą, kuris buvo nukryžiuotas, kad atpirktų mūsų nuodėmes. Tikėjimu jums taip pat reikia nusileisti į Kristaus kapą:

„Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje.“ (Romiečiams 6, 4a)

nes mirtyje su Juo mes keliamės, kad „mes gyventume naują gyvenimą“ (Romiečiams 6, 4b).

Todėl mes žvelgiame į mūsų tekstą, kad sužinotume apie Jo palaidojimą, kad galėtume patirti tai su Juo.

„Jam paruošė kapą su nedorėliais, su turtingais po Jo mirties, nors Jis nepadarė nieko blogo ir jo lūpose nebuvo melo.“ (Izaijo 53, 9)

Šioje eilutėje matome Kristaus palaidojimo paradoksą, prieštaravimą, atrodantį tarsi mįslė. Po to mes randame atsakymą į šią mįslę.

I. Pirma, Jo palaidojimo paradoksas.

„Jam paruošė kapą su nedorėliais, su turtingais po Jo mirties…“ (Izaijo 53, 9)

Kristaus laikais „nedorėliai“ buvo nusikaltėliai. „Turtingi“ buvo laikomi vertais pagarbos. Kaip tada Jo kapas buvo su piktadariais ir tuo pačiu metu su „turtingais po Jo mirties“? Tai glumino senovės žydų komentatorius. Jų galvose tai skambėjo kaip paradoksas, akivaizdus prieštaravimas.

Ši dėlionė randama Evangelijoje pagal Joną. Jėzus mirė ant kryžiaus tarp dviejų nusikaltėlių – vienas iš Jo dešinės, o vienas iš kairės. Jie mūsų tekste yra aprašomi kaip „nedorėliai“. Jėzus mirė pirma jų, kiti du dar kurį laiką buvo gyvi.

„Kad kūnai neliktų ant kryžiaus per sabatą, – nes tas sabatas buvo didi diena, – žydai Prisirengimo dieną prašė Pilotą, kad nukryžiuotiesiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir kūnai nuimti.“ (Jono 19, 31)

Romos kariai sulaužė tų dviejų nusikaltėlių kojas. Tai buvo daroma, kad jie nebegalėtų kojomis atsispirti ir kvėpuoti, tad po to jie mirdavo labai greitai. Tačiau kada kariai priėjo prie Jėzaus, kabančio ant viduriniojo kryžiaus, Jis jau buvo miręs. Vienas iš karių ietimi perdūrė Jam šoną, norėdamas įsitikinti, kad Jis tikrai miręs. Išsiliejo vanduo ir Kraujas, ir tai rodo, kad Jis mirė sustojus širdžiai.

Jis nevaldė nė dramblio kaulo sosto,
   Jis mirė ant Kalvarijos kryžiaus;
Dėl nusidėjėlių Jis visa tai padarė, o rodos pralaimėjo,
   Ir Jis apžvelgė savo karalystę nuo kryžiaus.
Šiurkštus kryžius tapo Jo sostu,
   Jo karalystė buvo vien tik širdyse;
Savo meilę Jis užrašė tamsiai raudona spalva,
   Ir karūna erškėčių buvo ant Jo galvos.
(“A Crown of Thorns” Ira F. Stanphill, 1914-1993).

Tačiau tada atsitiko kažkas nelaukto. Du labai kilnūs žmonės išėjo į priekį ir pareikalavo Jėzaus kūno. Tai buvo Juozapas iš Arimatėjos, turtingas vyras, žydų senidriono narys, ir žydų valdytojas Nikodemas, tas pats, kuris ankščiau buvo atėjęs pas Jėzų nakčia (Jono 3,1-2). Jie abu buvo slapti Jo mokiniai, tačiau dabar primą kartą jie tai parodė viešai. Iš tiesų, tai padarydami jie rizikavo savo gyvybėmis. Dr. McGee pasakė:

„Nebūkime per daug kritiški šiems vyrams. Jie buvo užnugaryje, tačiau dabar, kada visi Viešpaties mokiniai buvo išsigandę ir kaip avys išsibėgioję, tie du vyrai išėjo į viešumą (J. Vernon McGee, Th.D., Thru the Bible, Thomas Nelson, 1983, volume IV, p. 494).

Juozapas iš Arimatėjos ir Nikodemas paėmė Jėzaus kūną. Juozapas buvo turtingas žmogus ir jis leido paguldyti Jėzaus kūną savo naujame kape:

„…kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Užritęs didelį akmenį ant kapo angos, nuėjo.“ (Mato 27, 60)

Taigi, Kristaus palaidojimo paradoksas buvo išaiškintas. Taip, Jam paruošė kapą su nusikaltėliais, Jam mirštant ant kryžiaus tarp jų dviejų. Tačiau jis buvo palaidotas su „turtingais po jo mirties“ (Izaijo 53, 9) turtingo žmogaus kape. Kristus patyrė nusikaltėlio mirtį, tačiau Jis buvo garbingai palaidotas su turtingaisiais. Tai rodo, kad mūsų Viešpaties nusižeminimas ėjo į pabaigą. Jo kūnas nebuvo išmestas į bendrą kapą kartu su dviem nusikaltėliais. Jis buvo paguldytas į kapą su didžia pagarba ir šlove, kurios Jis nusipelnė, - turtingo ir garbingo žmogaus kape. Taigi, šis paradoksas, kuris glumino tai studijavusius senovės rabinus, buvo išaiškintas mūsų tekste.

„Jam paruošė kapą su nedorėliais, su turtingais po jo mirties.“ (Izaijo 53, 9)

Tačiau yra dar viena priežastis, dėl ko Kristus buvo palaidotas tarp nusikaltėlių ir turtingųjų. Kaip ir sakiau, žydai mąstė apie nusikaltėlius ir įstatymo laužytojus kaip apie „nedorėlius“ ir jie mąstė apie „turtinguosius“ kaip gerbiamus žmones. Tas faktas, kad Jėzui paruošė kapą su abejomis šiomis žmonių grupėmis, rodo, kad senovės rabinai klydo atskirdami „nedorėlius“ ir „turtinguosius“. Jie nebuvo dvi atskiros žmonių grupės. Abejos grupės buvo nusidėjėliai.

Tai yra tiesa ir šiandien. Garbingi žmonės yra tokie patys nusidėjėliai kaip ir tie, kuriuos jie pavadintų „nedorėliais“. Kai rašiau šią pamokslo dalį, man paskambino telerinkodaros vadybininkė ir paprašė paaukoti „konservatyviai“ tarnystei. Ji manęs paklausė: „Kaip manote, kuris iš šių trijų klausimų yra pats svarbiausias Amerikoje: abortai, Izraelio nerėmimas ar tos pačios lyties santuokos“? Aš pasakiau, kad nei vienas iš jų. Pasakiau, kad pati didžiausia problema, su kuria susiduria Amerika, yra faktas, kad mūsų pastoriai nepamokslauja apie jų bažnyčios narių nuodėmę. Ką turėjau omeny? Aš turėjau omeny, kad abortai, tos pačios lyties santuokos ir tai, kad mes mažai remiame Izraelį yra tik ligos simptomai, o ne pati liga. Jūs galite stengtis šalinti simptomus, tačiau tai neatneš jokio ilgalaikio poveikio, kol jūs negydysite pačios ligos. O liga yra nuodėmė – nuodėmė, kuri žudo tiek liberalius, tiek konservatyvius krikščionis. Nuodėmė, kuri naikina tiek demokratus, tiek respublikonus. Nuodėmė, kuri pasmerkia tiek „nedorėlius“, tiek „turtinguosius“.

Nuodėmė slypi širdyje. Žmogaus širdis yra problema, o ne tik jo išoriniai veiksmai. Nuodėmė kontroliuoja jo širdies mintis ir troškimus. Jūsų nuodėminga širdis ragina jus mąstyti apie dalykus, kurie yra blogi. Tuomet jūsų nuodėminga prigimtis ragina jus sukilti prieš Dievą ir nusidėti ta nuodėme, apie kurią mąstėte. Nuodėmė dominuoja jūsų vidiniame gyvenime ir veda jus maištauti prieš autoritetus, maištauti prieš Dievą. Jūsų širdies maištas prieš Dievą yra toks stiprus, kad negalite padaryti nieko, kad tai pakeistumėte, negalite nutraukti jus kontroliuojančios nuodėmės. Jums reikia atsidurti toje vietoje, kur galite kartu su apaštalu pasakyti: „Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno?“ (Romiečiams 7, 24). Tik tada jūs suprasite, kodėl Jėzui po mirties buvo parengtas kapas su „nedorėliais“ ir „turtingaisiais“. Nesvarbu, kokia jūsų praeitis, Kristus mirė ir buvo palaidotas, kad jūsų nuodėmė būtų atleista ir pašalinta. Kaip himne užrašė Dr. J. Wilburas Chapmanas: „Palaidotas Jis nusinešė mano nuodėmę toli toli” (“One Day” Dr. J. Wilbur Chapman, 1859-1918). Tik Kristus gali atleisti jūsų nuodėmę! Tik Kristus gali pakeisti jūsų maištingą ir nuodėmingą širdį!

„Jam paruošė kapą su nedorėliais, su turtingais po Jo mirties.” (Izaijo 53, 9)

II. Antra, paradoksas išaiškintas.

Antra mūsų teksto dalis mums išaiškina, kodėl Kristus, nors ir mirė negarbingai su vagimis, buvo palaidotas pagarbiai ir šlovingai. Prašau, atsistokime ir paskaitykime kartu antrąją eilutės dalį pradedant žodžiais „nors jis nepadarė nieko blogo…“ (Izaijo 53, 9).

„Jam paruošė kapą su nedorėliais, su turtingais po Jo mirties, nors Jis nepadarė nieko blogo ir Jo lūpose nebuvo melo.“ (Izaijo 53, 9)

Galite atsisėsti.

Tai paaiškina priežastį, dėl kurios Kristus buvo palaidotas garbingai. Jam buvo suteikta garbė, nes Jis nepadarė nieko blogo; Jis nė vieno nesužeidė. Jis nebuvo kaltas dėl priespaudos ar vagystės, nužudymo ar bet kokio pobūdžio žiaurumo. Jis niekada nesukurstė jokios minios ir nepradėjo jokio judėjimo nei prieš žydų, nei prieš romėnų valdžią. Jo lūpose nebuvo melo. Jis niekada nemokė klaidingai. Jis niekada neapgavo žmonių, tačiau buvo apkaltintas. Tai buvo įžūlus melas. Jis niekuomet nebandė nukreipti nė vieno žmogaus nuo tikrojo Dievo garbinimo. Jis visuomet laikėsi ir gerbė Mozės įstatymą ir pranašus. Jis nebuvo nei jų religijos, nei valdžios priešas. Iš tiesų Jis nebuvo kaltas dėl jokios nuodėmės. Apaštalas Petras apie Kristų pasakė:

„Jis nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos“ (1 Petro 2, 22)

Dr. Youngas teigė: „Kristus buvo garbingai palaidotas po jo negarbingos mirties dėl jo tobulo nekaltumo. Kadangi Jis nesielgė kaip jo pikti priešai, jis nebuvo palaidotas negarbingai kaip jie, bet buvo palaidotas garbingai su turtingaisiais“.

Tai man primena serą Winstoną Čerčilį, kuris pasirinko būti garbingai palaidotas prie savo tėvo kaimo bažnyčios kieme, o ne su tais, kuriuos jis laikė mažiau garbingais - tarp jo tėvo priešų ir jo priešų, tarp žmonių, kurie išdavė Angliją, tačiau buvo palaidoti su didžia pompastika Westminsterio Abatijos kapinėse, neatsižvelgiant į jų išdavikišką susitarimą su Hitleriu ir jo nacių režimu. Nors W. Čerčilis ir nebuvo atgimęs krikščionis, jis buvo garbingas žmogus.

Jėzus buvo didžiausias žmogus, kuris yra gyvenęs žemėje. Taip, Jis buvo ir yra „žmogus Jėzus Kristus“ (1 Timotiejui 2, 5). Jo didybė slypi fakte, kad Jis noriai atidavė savo gyvybę, kad sumokėtų už mūsų nuodėmes prieš Dievą Tėvą. Prieš pat Jo nukryžiavimą Jėzus pasakė:

„Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda.“ (Jono 15, 13)

Šiurkštus kryžius tapo Jo sostu,
   Jo karalystė buvo vien tik širdyse;
Savo meilę Jis užrašė tamsiai raudona spalva,
   Ir karūna erškėčių buvo ant Jo galvos.

O dabar, mano draugai, ką jūs darysite su Jėzumi, kuris vadinamas Kristumi? Kaip teigė C. S. Lewisas, yra tik du galimi atsakymai: „Jūs galite spjauti į Jį ir galite Jį nužudyti kaip kokį demoną, arba jūs galite parkristi po Jo kojomis ir pavadinti Jį Viešpačiu ir Dievu.“ Ką padarysite jūs? Trečias pasirinkimas - visiškai Jį ignoruoti ir toliau gyventi taip, tarsi Jo skausmas ir kančios nieko nereiškia. Aš labai užjaučiu tuos, kurie taip nepagarbiai elgiasi su Gelbėtoju. Meldžiuosi, kad jūs nebūtumėte vienas iš jų. Jie yra kaip tie , kuriuos T. S. Eliotas pavadino „tuščiaviduriais žmonėmis“ – žmonės, kurie gyvena tik tam, kad akimirkai patirtų malonumą. Taip, aš meldžiu, kad jūs nebūtumėte vienu iš jų, nes jų ateitis bus labai gilioje vietoje – Pragare.

O, kad aš nepamirščiau Getsemanės;
   O, kad aš nepamirščiau Tavo agonijos;
O, kad aš nepamirščiau Tavo meilės man,
   Vesk mane į Kalvariją.
(“Lead Me to Calvary” Jennie E. Hussey, 1874-1958).

Meldžiu, kad jūs ateitumėte pas Jėzų ir pasitikėtumėte Juo visa savo širdimi, kad pereitumėte iš mirties į gyvenimą per krikščionišką atsivertimą.

Atsistokime. Jei norėtumėte pasikalbėti su mumis apie tai, kaip galite būti apvalytas nuo jūsų nuodėmės Jėzaus krauju, prašau, dabar atsistokite ir eikite į auditorijos galą. Dr. Caganas nuves jus į ramią vietą, kur mes galėsime pasikalbėti. Pone Lee, prašau, ateikite ir pasimelskite už tuos, kurie atsakė į kvietimą.

(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete.
www. rlhsermons.com arba www.realconversion.com
Paspauskite ant nuorodos “Sermon Manuscripts.”

Jūs galite parašyti Dr. Hymeriui elektroninį laišką adresu: rlhymersjr@sbcglobal.net arba
nusiųsti paprastą laišką į pašto dėžutę: P.O. Box 15308, Los Angeles, CA 90015. Arba
galite jam paskambinti tel.: (818)352-0452.

Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.

Šv. Raštą prieš pamokslą skaitė Dr. Kreightonas L. Chanas: Izaijo 53, 1-9.
Solo giesmę prieš pamokslą giedojo ponas Benjaminas Kincaidas Griffith:
“A Crown of Thorns” (Ira F. Stanphill, 1914-1993)/
“Lead Me to Calvary” (Jennie E. Hussey, 1874-1958).


PAMOKSLO PLANAS

KRISTAUS PALAIDOJIMO PARADOKSAS

(10-ASIS PAMOKSLAS IŠ IZAIJO 53 SKYRIAUS)
THE PARADOX OF CHRIST’S BURIAL
(SERMON NUMBER 10 ON ISAIAH 53)

Dr. R. L. Hymers, Jr.

„Jam paruošė kapą su nedorėliais, su turtingais po jo mirties, nors jis nepadarė nieko blogo ir jo lūpose nebuvo melo.“ (Izaijo 53, 9)

(1 Korintiečiams 15, 3-4; Jono 17, 3; Romiečiams 6, 4)

I.   Pirma, Jo palaidojimo paradoksas. Izaijo 53, 9a; Jono 19, 31;
Mato 27, 60; Romiečiams 7, 24.

II.  Antra, paradoksas išaiškintas. Izaijo 53, 9b; 1 Petro 2, 22;
1 Timotiejui 2, 5; Jono 15, 13.