Print Sermon

Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 116 000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų rankraščiai 39 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis, tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia, jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui, įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.

Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti. Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.




KRUVINAS PRAKAITAS

THE BLOODY SWEAT
(Lithuanian)

Dr. R. L. Hymers, Jr.

Pamokslas pasakytas baptistų Padangtės bažnyčioje,
Los Andžele, 2018 m. vasario 18 d., sekmadienio vakarinėse pamaldose.
A sermon preached at the Baptist Tabernacle of Los Angeles
Lord’sDayEvening, February 18, 2018

„Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.“
    (Luko 22, 44)


Šis pamokslas paremtas didžiais C. H. Spurgeono pamokslais „Agonija sode“ (1874 m. vasario 18 d.) ir „Getsemanė“ (1863 m. vasario 8 d.). Pateiksiu jums šių dviejų homiletinių meistriškų darbų, parašytų pamokslininkų Princo, jungtį. Čia nebus originalių žodžių, nes supaprastinau šiuos pamokslus dėl mažiau išprususio šių dienų žmogaus. Aš paėmiau šias mintis iš minėto didžio krikščionio pamokslų ir pateikiu jums tikėdamasis, kad C. H. Spurgeono piešiamas Kristus Getsemanės sode palies jūsų sielą ir pakeis jūsų amžinąjį likimą.

Jėzus valgė Velykų vakarienę ir šventė Viešpaties vakarienę su savo mokiniais. Po to Jis nuėjo su jais į Getsemanės sodą. Kodėl Jis pasirinko Getsemanę savo agonijos pradžios vieta? Ar dėl to, kad Adomo nuodėmė pažeidė mus sode, Edeno sode? Galbūt paskutinis Adomas norėjo atstatyti mus kitame sode, Getsemanės sode?

Kristus dažnai ateidavo pasimelsti į Getsemanę. Tai buvo vieta, kurioje Jis dažnai lankėsi. Jėzus norėjo, kad mes pamatytume, kaip mūsų nuodėmė viską pakeitė. Vieta, kurią Jis labiausiai mėgo, tapo vieta, kurioje Jis buvo pašauktas labiausiai kentėti.

O galbūt Jis pasirinko Getsemanę todėl, kad ji priminė Jam apie maldoje praleistą laiką. Tai buvo vieta, kurioje Dievas Jį dažnai išklausydavo. Galbūt Jis jautė, kad jam reikia prisiminti atsakytas Dievo maldas, kad jos sustiprintų Jį dabar, prasidedant kančių agonijoms.

Greičiausiai pagrindinė priežastis, dėl ko Jis nuėjo į Getsemanę pasimelsti, buvo ta, kad Jis buvo įpratęs ten eiti melstis. Visi tai žinojo. Jonas mums pasakoja: „Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus ir Jo mokiniai dažnai ten rinkdavosi“ (Jono 18, 2). Jėzus specialiai nuvyko į vietą, kur žinojo, kad Jį ten suras ir suims. Kada atėjo Jo išdavimo laikas, Jis nuėjo kaip „avinėlis, vedamas skersti“ (Izaijo 53, 7). Jis nesislėpė nuo vyriausiojo kunigo karių. Jo nereikėjo ieškoti kaip vagies ar šnipinėti. Jėzus savo noru nuėjo į vietą, kur išdavėjas lengvai galėjo Jį rasti ir išduoti Jo priešams.

Dabar mes įeiname į Getsemanės sodą. Kokia tamsi ir baisi yra ši naktis. Mes tikrai galime ištarti su Jokūbu: „Kokia baisi yra ši vieta!“ (Pradžios 28, 17). Mąstant apie Getsemanę, mes galvojame apie Kristaus agoniją, ir aš pabandysiu atsakyti į tris klausimus apie Jo liūdesį tame sode.

I. Pirma, kokia buvo Kristaus kančių ir agonijos Getsemanėje priežastis?

Raštas mums sako, kad Jėzus buvo „skausmų vyras, negalią pažinęs“ (Izaijo 53, 3), tačiau Jis nebuvo depresyvi asmenybė. Jis turėjo tokią didžiulę ramybę savyje, kad galėjo pasakyti: „Savo ramybę jums duodu“ (Jono 14, 27). Nemanau, jog klystu sakydamas, kad Jėzus buvo taikus ir laimingas žmogus.

Viskas pasikeičia Getsemanėje. Jo ramybė dingsta. Jo džiaugsmas virsta didžiu skausmu. Kol Jis leidosi nuo kalvosiš Jeruzalės palei Kedrono upelį, lydintį į Getsemanę, Gelbėtojas meldėsi ir kalbėjo dar labai džiaugsmingai (Jono 15 - 17).

„Baigęs kalbėti, Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įėjo į sodą.“ (Jono 18, 1)

Jėzus nieko neužsiminė apie tai, kad Jis jautėsi stipriai nuliūdęs visą savo gyvenimą. Tačiau dabar jam žengiant į sodą, viskas pasikeičia. Jis šaukia: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė.“ (Mato 26:39). Kas su tavimi ne taip, Viešpatie Jėzau, kad taip išsigandai?

Akivaizdu, jog ši kančia ir nerimas nekilo iš Jo kūno. Jėzus niekuomet nesiskundė dėl savo fizinių problemų. Jis buvo nuliūdęs, kai mirė Jo draugas Lozorius. Žinoma, Jis nuliūdo, kada Jo priešai pavadino Jį vyno gėrėju ir kai Jį apkaltino, kad Jis išvarinėja demonus šėtono galia. Tačiau per visa tai Jis perėjo drąsiai. Viskas jau buvo praeityje. Turėjo būti kažkas daugiau nei skausmas, gilus dūris, kažkas baisiau nei praradimas, kuris sugniaužė Gelbėtoją ir pavertė Jį: „pradėjo liūdėti ir sielvartauti“ (Mato 26, 37).

Ar manai, kad tai buvo mirties ir nukryžiavimo baimė? Daug kankinių drąsiai mirė dėl tikėjimo. Nepagarba būtų manyti, kad Kristus turėjo mažiau drąsos nei jie. Mūsų Viešpats negalėjo būti mažiau drąsus nei Jo paties kankiniai, kurie Jį sekė iki mirties! Taip pat mes žinome, kad Biblija sako: „Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių(…)“ (Žydams 12, 2). Niekas negalėjo geriau paniekinti mirties skausmo nei Jėzus. Todėl ši priežastis negalėjo būtitikroji Jo agonijųsode priežastis.

Taip pat aš netikiu, kad Getsemanės agonijos buvo neįprasto šėtono puolimo priežastis. Pačioje tarnystės pradžioje, kai Kristus buvo dykumoje, Jis stipriai sukonfliktavo su velniu. Tačiau mes niekur neskaitome apie Jėzaus agonijas dykumoje. Išbandymai dykumoje tebuvo niekis, palyginus su kruvinu Getsemanės prakaitu. Kada angelų Viešpats stojo veidas į veidą su šėtonu, Jis su ašaromis nešaukė Tėvo pagalbos. Palyginus šį Kristaus konfliktą su šėtonu, tai buvo niekis. Tačiau agonija Getsemanėje palietė pačią Jo sielą ir vos Jo nepražudė.

Tai kas gi iššaukė tokią Jo agoniją? Ši agonija susieta su tuo, jog būtent tada Dievas Tėvas privertė Sūnų liūdėti dėl mūsų. Dabar Jėzus turėjo priimti tą taurę iš Tėvo rankų. Jis jos labai bijojo. Ji buvo baisesnė už fizinį skausmą, dėl to gali būti tikras, nes nuo fizinio skausmo Jis nepasitraukė. Tai buvo blogiau nei pikti žmonės, nusistatę prieš Jį, nes Jis jiems neatsuko nugaros. Tai buvo baisiau nei šėtono gundymai, kuriuos Jis atlaikė. Tai buvo kažkas neįsivaizduojamai baisaus, labai siaubingo, ir tai Jam teko priimti nuo Dievo Tėvo.

Šie žodžiai panaikina bet kokias abejones dėl Jo agonijų:

„Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus.“ (Izaijo 53, 6)

Dabar jis neša prakeikimą, kuris turėjo kristi ant nusidėjėlių. Jis stovėjo ir kentėjo nusidėjėlių vietoje. Tai yra paslaptis tų agonijų, kurių iki galo negaliu paaiškinti. Joks žmogaus protas iki galo negali to suvokti.

Tik Dievui, tik Dievui
Jo kančios pilnai suvokiamos.
   (“Thine Unknown Sufferings”, Joseph Hart, 1712-1768).

Dievo Avinėlis neša žmonijos nuodėmes Savo kūne, mūsų nuodėmių svoris slegia Jo sielą.

„Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. „Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti.“ (1 Petro 2, 24)

Aš tikiu, kad visos mūsų nuodėmės buvo patalpintos „Jo kūne“ Getsemanėje ir Jis nešė mūsų nuodėmes iki kryžiaus kitą dieną.

Čia, sode, Kristus iki galo suvokė, ką reiškia būti nuodėmės nešėju. Jis tapo atpirkimo ožiu, kuris nešė Izraelio nuodėmes ant savo galvos, kad būtų paverstas auka už nuodėmes, kad būtų išvestas iš stovyklos ir būtų visiškai prarytas Dievo liepsnojančio pykčio. Ar dabar suprantate, kodėl Kristus susigūžė nuo to? Jam tai buvo baimę keliantis dalykas – stovėti prieš Dievą dėl mūsų, nusidėjėlių, kaip M. Liuteris pasakė, būti Dievo akivaizdoje, tarsi Jis būtų kaip visi šio pasaulio nusidėjėliai. Jis tapo viso Dievo pykčio ir keršto išliejimo objektu. Jis neša teismą, kuris turėjo kristi ant nuodėmingo žmogaus. Kristui būti tokioje pozicijoje buvo labai baisus dalykas.

Tada bausmė už nuodėmę pradėjo kristi ant Jo sode. Pirmiausia pati nuodėmė krito ant Jo, po to – bausmė nuodėmei. Tai nebuvo menka kančia, ji sumokėjo Dievo teisumu už žmonių nuodėmes. Aš nebijau perdėtai kalbėti apie tai, ką mūsų Viešpats iškentė. Visas pragaras buvo supiltas į tą taurę, kurią Jis išgėrė.

Vargas, kuris užgriuvo Gelbėtojo dvasią, buvo didis ir bedugnis vandenynas neapibūdinamo sielvarto, kuris užgriuvo Gelbėtojo sielą Jo pakaitališkoje mirtyje, - ji tokia nesuvokiama, jogbūtų geriau toliau į tai nesigilinti, kad nebūčiau apkaltintas bandantis paaiškinti nepaaiškinamą. Tačiau pasakysiu štai ką: fontanas iš didžiai šėlstančios žmonijos nuodėmės krito ant Kristaus ir pakrikštijo Jį kruvinu prakaitu. Būti laikomam nusidėjėliu, būti nubaustam kaip nusidėjėliui, nors Jis nepaleis nuodėmės, - tai buvo Jo agonijų priežastis, apie kurias kalba mūsų tekstas:

„Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.“ (Luko 22, 44)

Mes priėjome prie kito klausimo.

II. Antra, ką reiškia kruvinas Kristaus prakaitas?

C. J. Ellicottassako mums, jog kruvinas prakaitas yra bendrai priimtas požiūris (CharlesasJohnasEllicottas, CommentaryontheWholeBible, VI tomas, 351p.). Jis teigia, jogterminas „kruvinas prakaitas“ buvo paminėtas Aristotelio kaip ekstremalaus išsekimo simptomas (ibid.). Nuo Augustino iki šių dienų daugelis komentatorių laikėsi teiginio, jog žodžiai „tarsi būtų“ nurodo, jogpažodžiuikraujas ir buvo tikras. Mes tikime taip pat, jog Kristus iš tiesų prakaitavo krauju. Nors tai nėra dažnas reiškinys, jis kelis kartus buvo užfiksuotas skirtingais istoriniais laikotarpiais. Galeno senosiose medicinos knygose ir kiek vėlesniais laikais yra minimi žmonės, kurie po ilgo išsekimo prakaitavo krauju.

Tačiau Kristaus kruvinas prakaitas buvo unikalus. Jis ne tik prakaitavo krauju, bet kraujavo dideliais lašais arba „krešuliais“, dideliais, sunkiais lašais. Niekas nieko panašaus nebuvo matęs ir užfiksavęs. Šiek tiek kraujo yra buvę užfiksuota pas ligonius, tačiau niekada dideliais lašais. Toliau skaitome, jog tie dideli kraujo lašai neįsigėrė į drabužius, bet „krito ant žemės“. Kristaus kraujavimas yra unikalus atvejis medicinos istorijoje. Jis buvo apie trisdešimt trejų metų sveikas vyras. Protinis spaudimas kylantis dėl nuodėmės naštos, visų jėgų įtampa taip paveikė Jo kūną, kad dėl nenatūralaus poveikio Jo prakaito poros atsidarė ir išsiskyrė dideli kraujo lašai, kurie kito ant žemės. Tai rodo, koks didžiulis nuodėmės spaudimas krito ant Jo. Jis gniuždė Gelbėtoją ir Jo oda kraujavo.

Tai nurodo į savanorišką Kristaus kančią, nes be peilio prisilietimo kraujas tekėjo laisvai. Medicinos gydytojai sako, jog daugumos žmonių, kurie patiria didžiulę baimę, širdis prisipildo krauju. Skruostai išbąla, žmogus alpsta, nes kraujas susikaupia širdies viduje. Atkreipkite dėmesį į mūsų Gelbėtojo agonijas. Jis užmiršta save taip, kad Jo Kraujas vietoje to, kad tekėtų į vidų ir Jį maitintų, yra stumiamas lauk ir krenta ant žemės. Jo Kraujo kritimas ant žemės vaizduoja išgelbėjimo pilnatvę, kuri teikiama kiekvienam laisvai. Taip, kaip Kraujas laisvai liejasi iš Jo odos, taip ir tu gali lengvai būti apvalytas nuo savo nuodėmės, kada pasitikėsi Jėzumi.

„Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.“ (Luko 22, 44)

Kruvinas prakaitas išsiskyrė dėl Jėzaus sielos kančios. Širdies skausmas yra pats sunkiausias skausmas. Liūdesys ir depresija yra juodžiausia liūdesio forma. Tie, kurie yra susidūrę su depresija, jums pasakys, kad aš sakau tiesą. Mato evangelijoje mes skaitome, kad Jis „labai liūdėjo ir sielvartavo“ (Mato 26, 37). „Labai“ yra gilus žodis. Jis apibūdina protą, kuris yra visiškai apimtas liūdesio ir kuriame nėra vietos jokiai kitai minčiai. Jo, kaip mūsų nuodėmės nešėjo, užimta pozicijavisiškai užvaldė Jo protą. Jis buvo blaškomas pirmyn ir atgal didžioje sunkių minčių jūroje. „O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu“ (Izaijo 53, 4). „Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas“ (Izaijo 53, 11). Jo širdis Jį apgavo. Ji prisipildė siaubo ir sumišimo. Jis jautėsi „labai sunkiai“. Puritonas Tomas Goodwinas pasakė: „Žodis nurodo į nesėkmę, trūkumą, dvasios nuliūdimą, taip nutinka sergantiems ir alpstantiems vyrams.“Epafrodito liga, kuri privedė jį beveik iki mirties, buvo vadinama tuo pačiu vardu. Taigi mes matome, kad Kristaus siela sirgo ir alpo. Jo prakaitavimas buvo iššauktas išsekimo. Šaltas, drėgnas mirštančių vyrų prakaitas išsiskiria iš nusilpusių jų kūnų. Jėzaus kruvinas prakaitas buvo iššauktas vidinės Jo sielos mirties dėl mūsų nuodėmių svorio. Jo siela buvo sumišusi ir kentė vidinę mirtį, kuriai pritarė verkiantis kraujas iš Jo viso kūno. Jis jautėsi „labai sunkiai“.

Morkaus evangelija mums sako, kad Jis „nuogąstavo ir sielvartavo“ (Morkaus 14, 33). Graikų kalbos žodžiai reiškia, kad Jis kentė didelį siaubą, tokį, kai žmonėms pasistoja plaukai ir jų kūnai dreba. Kada Mozei buvo duodamas Įstatymas, Mozė drebėjo iš baimės. Mūsų Viešpats buvo apimtas siaubo nuodėmės, kuri buvo dedama ant Jo.

Iš pradžių Gelbėtojas buvo labai nuliūdęs, po to apimtas depresijos ir apsunkintas, galiausiai „nuogąstavo ir sielvartavo“. Jis buvo apimtas drebulio. Kada atėjo laikas nešti mūsų nuodėmes, Jis pritrenktas žengė žingsnį atgal, bijodamas stoti prieš Dievą kaip nusidėjėlis. Jis bijojo to Dievo žvilgsnio į Jį, kaip į nusidėjėlių atstovą. Jis bijojo minties, kad bus Dievo paliktas. Tam priešinosi Jo šventa, švelni, mylinti prigimtis ir Jis jautėsi „labai sunkiai“ bei „nuogąstavo ir sielvartavo“.

Toliau mums pasakyta, kad Jis pasakė: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir budėkite su manimi“ (Mato 26, 38). Graikų kalbos žodis „perilupos“ reiškia didžiulį liūdesį. Eilinėjekančioje dažniausiai yrakeli būdai pabėgti, yra vilties, kad tai praeis. Mes galime prisiminti tuos, kurių padėtis yra blogesnė. Jėzaus atveju nieko baisesnio nebuvo galima įsivaizduoti, nes Jis kartu su Dovydu galėjo pasakyti: „Pragaro kančios apėmė mane...“ (Psalmė 116, 3). Visos Dievo rūstybės bangos užliejo Jį. Virš Jo, po Juo, aplink Jį, už Jo, su Juo, visur buvo skausmas ir nebuvo, kur dėtis nuo Jo skausmo ir kančios. Jokia kančia negali būti didesnė nei Kristaus, nes Jis pasakė: „Mano siela yra labai nusiminusi“, apsupta nusiminimo, „iki mirties“ – iki pat mirties krašto!

Jis nemirė Getsemanės sode, tačiau Jis kentė taip, tarsi būtų miręs. Jo kančia tęsėsi iki mirties slenksčio ir sustojo.

Nesistebiu, kad toks vidinis spaudimas privertė mūsų Viešpatį prakaituoti dideliais kraujo lašais. Aš pabandžiau tai parodyti kiek įmanoma žmoniškaigeriau.

Tik Dievui, tik Dievui
Jo kančios pilnai suvokiamos.

„Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.“ (Luko 22, 44)

III. Trečia, kodėl Kristus visa tai kentėjo?

Esu įsitikinęs, kad daug žmonių galvoja, kodėl Kristus turėjo iškęsti tokią agoniją ir prakaituoti kraujo lašais. Daugelis gali pasakyti: „Aš žinau, kad Jis tai perėjo, tačiau nesuprantu,kodėl Jam reikėjo per tai eiti“. Pateiksiu jums penkias priežastis, kodėl Jėzus turėjo tai pereiti Getsemanės sode.

1. Pirma, parodyti mums Jo tikrąjį žmogiškumą. Negalvok apie Jį vien tik kaip apie Dievą, nors Jis yra dieviškas, tačiau pajusk Jį esant arti tokių kaip tu, kaulas iš kaulų, kūnas iš kūno. Jis gali suprasti tave! Jis nešė tokią pačią naštą kaip ir tu, buvo nuliūdęs taip, kaip ir tu. Tau nėranutikę nieko tokio, ko Jėzus negalėtų suprasti. Štai kodėl Jis gali tave vesti per visus tavo pagundymus. Priimk Jėzų kaip savo draugą. Jis paguos tave ir perves tave per visas gyvenimo negandas.

2. Antra, Jo patirtis sode rodo, kokia baisi yra nuodėmė. Tu esi nusidėjėlis, koks Jėzus niekada nebuvo. O, nusidėjėli, tavo nuodėmė yra tokia baisi, jog tai privertė Kristų iškęsti tokį skausmą. Jo kruvino prakaito priežastis buvo mūsų nuodėmės pašalinimas.

3. Trečia, Jo kančios laikas sode rodo Jo meilę mums. Jis iškentė siaubą suvokdamas, jog tampa nusidėjėliu mūsų vietoje. Mes esame Jam skolingi, nes Jis sumokėjo kainą už mūsų nuodėmę. Mes turime labai mylėti Jį už tai, kad jis mus taip mylėjo.

4. Ketvirta, pažvelk į Jėzų Getsemanės sode ir pasimokyk apie Jo didį atpirkimą. Koks aš esu juodas, koks purvinas Dievo akyse. Jaučiuosi vertas tik būti įmestas į pragarą. Stebiuosi, kodėl Dievas dar manęs ten nenusiuntė. Getsemanėje pro alyvmedžių šakas žvelgiu į savo Gelbėtoją. Taip, matau Jį sustingusį ant žemės kančiose ir girdžiu Jo dejones. Žiūriu į žemę aplink Jį – ji raudona, aplaistyta Jo Krauju, Jo veidas padengtas kruvinu prakaitu. Aš Jo klausiu: „Gelbėtojau, kas Tau?“ Girdžiu Jo atsakymą: „Aš kenčiu už tavo nuodėmę“. Tada suvokiu, kad Dievas gali atleisti mano nuodėmes dėl Jo kančių už mane. Ateik pas Jėzų ir pasitikėk Juo. Tavo nuodėmės bus atleisto Jo Krauju.

5. Penkta, pagalvok apie siaubą teismo, kuris ateis atmetantiems Jo atperkantį Kraują. Pagalvok, kad jei tu atmesi Jį, vieną dieną stosi prieš šventą Dievą ir būsi teisiamas už savo nuodėmes. Su skausmu širdyje sakau tau, kas nutiks, jei tu atmesi Gelbėtoją Jėzų Kristų. Ne sode, bet lovoje tave nelauktai ištiks mirtis. Mirsi ir tavo siela bus nunešta toli, kad būtų teisiama ir nusiųsta į pragarą. Te Getsemanė tave įspėja! Te jos dejonės, ašaros ir kruvinas prakaitas paragina tave atgailauti dėl nuodėmės ir tikėti Jėzumi. Ateik pas Jį. Pasitikėk Juo. Jis prisikėlė iš mirties ir yra gyvas, sėdi Dievo Tėvo dešinėje Danguje. Ateik pas Jį dabar ir tau bus atleista, kol dar ne per vėlu. Amen.


KADA RAŠYSI DR. HYMERSUI, PARAŠYK, IŠ KOKIOS ŠALIES RAŠAI, NES KITAIP JIS NEGALĖS TAU ATSAKYTI. Jei šie pamokslai palaimino tave, parašyk dr. Hymersui el. laišką ir pasakyk jam tai, tačiau visuomet nurodyk, iš kurios šalies rašai. Dr. Hymerso el. pašto adresas: rlhymersjr@sbcglobal.net (paspauskite čia). Dr. Hymersui jūs galite rašyti bet kuria kalba, tačiau jei galite, parašykite angliškai. Jei rašysite dr. Hymerso paštu, jo adresas yra P.O. Box 15308, Los Angeles, CA 90015. Jūs galite jam paskambinti: (818) 352-0452.

(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete -
www.sermonsfortheworld.com
Paspauskite ant nuorodos „Pamokslai lietuvių kalba“.

Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.

Solo giesmę pieš pamokslą giedojo: p. Benjaminas KincaidasGriffithas:
“Thine Unknown Sufferings” (Joseph Hart, 1712-1768).


PAMOKSLO PLANAS

KRUVINAS PRAKAITAS

THE BLOODY SWEAT

Dr. R. L. Hymers, Jr.

„Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.” (Luko 22, 44)

(Jono 18, 2; Izaijo 53, 7; Pradžios 28, 17)

I.   Pirma, kokia buvo Kristaus kančių ir agonijos Getsemanėje priežastis?
Izaijo 53, 3; Jono 14, 27; 18, 1; Mato 26, 39, 38, 37; Žydams 12, 2;
Izaijo 53, 6; 1 Petro 2, 24; Luko 22, 44.

II.  Antra, ką reiškia kruvinas Kristausprakaitas?
Luko 22, 44; Mato 26, 37; Izaijo 53, 4; 11; Morkaus 14, 33;
Mato 26, 38; Psalmė 116, 3; Luko 22, 44.

III. Trečia, kodėl Kristus visa tai kentėjo?
1 Petro 2, 21; 2 Timotiejui 3, 12; 2, 3; Apd 14, 22.