Print Sermon

Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 116 000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų rankraščiai 39 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis, tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia, jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui, įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.

Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti. Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.




PLAKIMAS, GĖDA IR SPJAUDYMAS

THE SCOURGING, SHAME AND SPITTING
(Lithuanian)

Dr. R. L. Hymers, Jr.

Pamokslas pasakytas baptistų Padangtės bažnyčioje, Los Andžele,
2017 m. kovo 26 d. sekmadienio vakarinėse pamaldose.
A sermon preached at the Baptist Tabernacle of Los Angeles
Lord’s Day Evening, March 26, 2017

„Aš leidausi mušamas ir tąsomas, neslėpiau veido nuo mane plūstančių ir į mane spjaudančių.“ (Izaijo 50, 6)


Kartu su eunuchu iš Etiopijos mes galime pasakyti: „Prašom paaiškinti, apie ką čia pranašas kalba? Apie save ar apie ką kitą?“ (Apaštalų 8, 34). Dėl 53-ojo Izaijo knygos skyriaus mes neabejojame – Izaijas kalbėjo apie Viešpatį Jėzų Kristų. Labai aiškiai tai buvo viena iš pranašysčių, į kurią Jėzus nurodė, kada kalbėjo su mokiniais jiems einant į Jeruzalę:

„Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas per pranašus parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks ir nužudys, bet trečią dieną Jis prisikels“. (Luko 18, 31-33)

Jėzus jiems pasakė, kad pagonys iš Jo tyčiosis, Jį įžeis, Jį nuplaks ir Jį nužudys. Jis taip pat pasakė, kad visa tai buvo išpranašauta „pranašų“. Taigi mūsų tekste yra viena iš eilučių, į kurias Jis nurodė:

„Aš leidausi mušamas ir tąsomas, neslėpiau veido nuo mane plūstančių ir į mane spjaudančių.“
 (Izaijo 50, 6)

Dabar pažiūrėkite, kaip pažodžiui ši pranašystė buvo išpildyta. Romos valdininkas Poncijus Pilotas nuplakė Jį. Po to Romos kariai:

„...uždėjo Jam erškėčių vainiką ir pradėjo Jį sveikinti: „Sveikas, žydų karaliau!“ Jie daužė Jam per galvą nendrine lazda, spjaudė ir priklaupdami garbino Jį.“ (Morkaus 15, 17-19)

Todėl aš esu įsitikinęs, kad Jėzus iš Nazareto, mūsų Gelbėtojas būtent išpildė šiuos pranašystės žodžius:

„Aš leidausi mušamas ir tąsomas, neslėpiau veido nuo mane plūstančių ir į mane spjaudančių.“
 (Izaijo 50, 6)

Josephas Hartas tai apibūdina taip:

Pažvelkit, kaip kantriai Jėzus stovi,
   Įžeistas šioje baisioje vietoje!
Nusidėjėliai surišo Visagalio rankas,
   Ir spjaudė į jų Kūrėjo veidą.

Erškėčių spygliais Jo šventykla buvo draskoma ir plėšoma,
   Paleido kraujo upelius iš visų vietų;
Jo nugara aštriomis rykštėmis nuplakta,
   Tačiau dar aštresnės rykštės sudraskė Jo širdį.
(“His Passion” Joseph Hart, 1712-1768; pritariant pastoriui).

„Aš leidausi mušamas ir tąsomas, neslėpiau veido nuo mane plūstančių ir į mane spjaudančių.“
 (Izaijo 50, 6)

Šį vakarą pristatau jums kenčiantį Gelbėtoją. Aš tariu Piloto žodžius: „Štai žmogus“. Atgręžkite savo širdis ir pažiūrėkite į Jį Jo kančiose. Pamatykite, kas Jis yra, kokį pavyzdį Jis paliko ir ką Jis padarė, kad išgelbėtų nusidėjėlius iš amžinos ugnies.

I. Pirma, pamatykite Jį kaip įsikūnijusį Dievą.

Dievas nusileido pas mus žmogiškame kūne, kad gyventų žemėje tarp žmonių. Jis sako: „Aš atėjau“ (Izaijo 50, 2). Dievas Sūnus „atėjo“ iš Dangaus ir gyveno tarp mūsų.

„Žodis buvo Dievas (…) Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos.“ (Jono 1,1; 14)

„Dievas buvo apreikštas kūne“ (1 Timotiejui 3, 16).

Pirmieji krikščionys buvo teisūs, vadindami Jėzų „Dievų Dievas, šviesų šviesa, tikrasis Dievas tikrojo Dievo, pradėtas, tačiau nesukurtas“.

Pagalvokite apie tai ir pamatysite, kad tai pats nuostabiausias doktrininis teiginys, kurį sudėjo žmogaus protas. C. H. Spurgeonas pasakė:

„Absoliučiai nuostabu, kad amžinasis Dievas, kuris pripildo visa, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis, Visagalis, Visažinis, visur esantis suspaudė save į skraistę, į mūsų laikiną molio drabužį. Jis visa sukūrė, tačiau teikėsi priimti sukurtą kūną – kūrinį sutapatino su savimi (...) Mūsų Viešpaties žmogiškumas nebuvo fantazija (...) be jokios abejonės ne tik panašumas į žmogaus pavidalą „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“. „Paliesk mane ir pamatyk“, - jis sako, „dvasia neturi kūno ir kaulų kaip mane matote turint“. (C. H. Spurgeon, “The Great Mystery of Godliness,” The Metropolitan Tabernacle Pulpit, Pilgrim Publications, 1979 reprint, volume 28, p.698).

Jėzus buvo Dievas žmogiškame kūne hipostazine sąjunga. Jis yra įsikūnijęs Dievas, antrasis Šventosios Trejybės Asmuo, Žodis tapęs kūnu!

Tai atskleidžia mūsų tekstas, ir tai yra nesuvokiama žmogaus protu! Štai Dievas žmogiškame kūne, leidžiantis save degraduoti ir būti kankinamam! Tai viršija žmogaus protą, kad įsikūnijęs Dievas galėtų pasakyti:

„Aš leidausi mušamas ir tąsomas, neslėpiau veido nuo mane plūstančių ir į mane spjaudančių.“
 (Izaijo 50, 6)

Štai visatos Kūrėjas, ir visa, kas su tuo susiję, leidžiasi nuodėmingiems žmonėms draskyti Jo nugarą ir pešioti Jo barzdą! Mano Dievas leidžiasi šlykštiems nusidėjėliams spjaudyti į Jo šventą veidą! Jie spjauna į Dievo veidą!

Pažvelkit, kaip kantriai Jėzus stovi,
   Įžeistas šioje baisioje vietoje!
Nusidėjėliai surišo Visagalio rankas,
   Ir spjaudė į jų Kūrėjo veidą.
(“His Passion,” Joseph Hart).

II. Antra, pamatykite Jį kaip pavyzdį mums.

„Aš leidausi mušamas ir tąsomas, neslėpiau veido nuo mane plūstančių ir į mane spjaudančių.“
 (Izaijo 50, 6)

Kaip Dievo tarnas Jėzus leido nusidėjėliams mušti Jam per nugarą, rauti Jo plaukus ir spjauti Jam į veidą. Jis galėjo praverti žemę po jais kaip Koros istorijoje arba įšaukti ugnį, kuri juos būtų prarijusi taip, kaip Elijas. Tačiau Jis „Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos“ (Izaijo 53, 7). Apaštalas Petras pasakė:

„Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis. Jis „nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos“. Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai.“ (1 Petro 2, 21-23)

Mes galime būti pasiruošę atiduoti savo gyvenimus ir pinigus Dievui, tačiau kada esame skriaudžiami ir niekinami, mes pradedame galvoti apie pasitraukimą. Jėzus buvo pasiruošęs būti paniekintas ir išvadintas apsišaukėliu pačių blogiausių nusidėjėlių ir negynė savęs. Ką mes sakome, kada draugai ir giminės pavadina mus veidmainiais ir piktai kalba apie mus todėl, kad esame krikščionys? Mes turime atsiminti, kad Jėzus išliko ramus ir nieko nepasakė, kada Jis buvo neteisingai apkaltintas naktį prieš Jo nukryžiavimą (Mato 26, 63). Pilotas Jam pasakė: „Ar negirdi, kiek daug jie prieš Tave liudija?“ Bet Jis neatsakė jam nė žodžio ir tuo labai nustebino valdytoją“ (Mato 27, 13-14).

Šią pamoką man buvo sunku išmokti tuo metu, kai gyniau Jėzų mūsų demonstracijose prieš piktžodžiaujantį filmą „The Last Temptation of Christ“. Neteisingi liudytojai apkaltino mane antisemitizmu ir išdavyste. Tai buvo absoliuti netiesa. Aš myliu žydus ir Izraelio valstybę visa savo širdimi ir siela, visada mylėjau. Išmokau iškęsti tuos kaltinimus tylėdamas, kai mano draugai atsisuko prieš mane dėl to, kad aš gyniau Jėzų. Per dvidešimt metų aš labai mažai ką pasakiau gindamasis. Tik visai neseniai aš padariau pareiškimą, kad apsaugočiau bažnyčios vardą prieš tuos klaidingus kaltinimus. Jėzus pasakė:

„Palaiminti jūs, kai žmonės jūsų nekęs, kai jus atskirs, šmeiš ir atmes jūsų vardą kaip blogą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes štai jūsų atlygis didelis danguje. Taip jų protėviai darė pranašams.“ (Luko 6, 22-23)

Šie Gelbėtojo žodžiai man buvo didelė paguoda išbandymų metu. Aš nemanau, kad mes turime iš karto pulti save ginti, kada pasaulis mus apkaltina dėl Jėzaus vardo. Per filmo „The Last Temptation“ pristatymą vienas žmogus tiesiai spjovė man į veidą. Stovėjau prieš naujienų kameras, o jo seilės bėgo man per veidą. Iš Jėzaus išmokau neatsakyti tuo pačiu, nes Jis neslėpė savo veido nuo gėdos ir spjaudymo. Stengiausi kiek įmanydamas būti malonus tam vyrui net po filmavimo. Vargšas žmogelis! Vėliau jis buvo nužudytas. Dievas žino tą gailestį, kurį jutau, ir ašaras, kurias praliejau dėl to žmogaus ir jo šeimos.

Savo pamoksle iš mūsų teksto C. H. Spurgeonas pasakė: „Tavęs turi likti mažiau ir mažiau, nors būsi niekinamas ir žmonių atmestas, nes tai yra kelias į amžinąją garbę.“ (“The Shame and Spitting,” The Metropolitan Tabernacle Pulpit, Pilgrim Publications, 1972 reprint, volume 25, p. 431).

Atsiminkime Jėzaus paliktą pavyzdį, kada žmonės keiks mus ir kalbės bloga apie mus už tai, kad esame Jo sekėjai šiomis piktomis dienomis. C. H. Spurgeonas pasakė:

„Susiduriate su kančiomis ir skausmais (...)? Jėzus apie juos žino, nes jis „leidosi nusidėjėlių mušamas.“ Ar kenti (...) nuo kaltintojo? „Jis neslėpė savo veido nuo gėdos ir spjaudymo.“ Ar buvai išjuoktas (...)? Ar nepažinę malonės pasijuokė iš tavo dievobaimingumo? Jėzus gali tave suprasti, nes jūs žinote, kaip nešventai jie pajuokavo iš Jo. Kiekviename sunkume, kuris drasko jūsų širdį, jūsų Viešpats gali jus užjausti (...)“ (C. H. Spurgeonas)

Pažvelkit, kaip kantriai Jėzus stovi,
   Įžeistas šioje baisioje vietoje!
Nusidėjėliai surišo Visagalio rankas,
   Ir spjaudė į jų Kūrėjo veidą.

III. Trečia, pamatykite Jį kaip pakaitalą už nusidėjėlius.

„Aš leidausi mušamas ir tąsomas, neslėpiau veido nuo mane plūstančių ir į mane spjaudančių.“
 (Izaijo 50, 6)

Atminkite, kad Jėzus nekentėjo šio skausmo dėl savo nuodėmių, nes Jis buvo be nuodėmės.

„Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti.“ (Izaijo 53, 5)

Ši eilutė iš Izaijo 53-ojo skyriaus aiškiai sako, kad Jo sumušimai ir kirčiai, kaip ir Jo mirtis, buvo būtini, kad išgelbėtų nusidėjėlius. Jėzus ant savęs prisiėmė mūsų nuodėmę. Biblija mums sako, kad Dievas „Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu“ (2 Korintiečiams 5, 21). Kada Jėzus kentėjo, Jis kentėjo už mūsų nuodėmes, kad sumokėtų už kaltę, kad mes būtume išgelbėti. Nuodėmė yra pats blogiausias dalykas. Nuodėmė yra verta nuplakimo. Nuodėmė verta spjūvių. Nuodėmė verta nukryžiavimo. Kadangi Jėzus prisiėmė ant savęs nuodėmę, Jis turėjo būti nuplaktas. Jis turėjo būti apspjautas. Jis turėjo būti išstatytas paniekai. Jei nori žinoti, ką Dievas galvoja apie nuodėmę, pažiūrėk į Jo Sūnų, jo nuplaktą nugarą, iš Jo skruostų išrautus plaukus, kareivių Jo apspjaudytą veidą, kada jis tapo auka už nuodėmę dėl tavęs ir manęs. Jei mes būtume nuplakti, nupešioti ir apspjaudyti dėl mūsų nuodėmių, nebūtų jokio siurprizo. Tačiau Jis, kuris nešė mūsų nuodėmę, buvo Dievo Sūnus. Jėzus stojo į mūsų vietą ir „Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę“ (Izaijo 53, 10). Nors mūsų nuodėmė buvo uždėta ant Jėzaus tik kaip kaltinimas, ji sukėlė giliausią skausmą ir gėdą, kol už ją buvo pilnai sumokėta ant kryžiaus.

Atkreipkite dėmesį, kad mūsų tekstas sako: „Aš leidausi mušamas ir tąsomas“. Jėzus savo noru atidavė save kaltintojams, tiems, kurie rovė Jo barzdą ir spjaudė į Jo veidą. Jis atidavė save mirčiai ant kryžiaus. Niekas neprivertė Jo kentėti už mūsų nuodėmes. Jis tai padarė savo noru. Dievo Sūnus panorėjo tapti prakeikimu dėl mūsų kaip pakaitalas, kad sumokėtų kaltę už mūsų nuodėmę, kad Dievas galėtų mums atleisti, ir mes būtume padaryti teisiais Jo akivaizdoje.

Ar gali tai girdėti ir nesijausti nustebęs? Ar prisimeni, kad Dievo Sūnus buvo sumuštas, nuplaktas ir apspjaudytas? Ir vis dar nesistebi, negerbi ir Jo negarbini? Tas, kuris uždengia dangų debesimis, neužsidengė savo paties veido nuo gėdos ir spjūvių. Tas, kuris nugręžia kalnų viršūnes, nenugręžė savo nugaros nuo nuplakimo iki kūno išdraskymo. Tas, kuris suriša juosta visatą, kad ji laikosi, buvo surakintas grandinėmis ir jam juosta užrišo akis žmonės, kuriuos Jis pats sukūrė. Angelai Danguje gieda Jo garbei - ar atrodo įmanoma, kad Jis buvo prikaltas prie kryžiaus? Aš manau, kad tai yra priežastis, kodėl vinių žymės pasiliks amžinai Jo rankose ir pėdose, kad kai pamatysime Jį Danguje, mes negalėtume užmiršti, ką Jis dėl mūsų padarė. Kaip aš galėsiu pažvelgti į Jo brangų veidą garbėje ir neprisiminti, kad nusidėjėliai kuokštais rovė Jo barzdos plaukus ir seilės tekėjo nuo Jo šventų skruostų!

Pažvelkit, kaip kantriai Jėzus stovi,
   Įžeistas šioje baisioje vietoje!
Nusidėjėliai surišo Visagalio rankas,
   Ir spjaudė į jų Kūrėjo veidą.

Jo veidą! Kodėl nespjauti ant angelų? Ar nebuvo vietos, kur nusispjauti kaip tik į Jo mielą veidą? Jo veidą! Dieve, padėk mums! Jo veidą! Jie spjaudė į Jėzaus šventą veidą! C. H. Spurgeonas pasakė: „Norėčiau, kad žmogus niekada nebūtų buvęs sukurtas arba, kad (...) jis būtų nublokštas į niekur, negu kad gyventų ir padarytų tokį nusikaltimą“ (ibid., p. 428). Dieve, padėk mums! Jie spjovė į mūsų Atpirkėjo veidą!

Jei esi prarastas, aš maldauju tavęs pasitikėti Juo dabar. Tavo nuodėmei ateis galas, kada tu pasitikėsi Juo, nes Jis nešė visas tavo kaltes ir gėdą, kada buvo kalamas prie kryžiaus. Tavo teismo nebebus, nes Jėzus visa nešė ant savo nugaros, ant savo skruostų, ant savo veido ir žaizdose, kurios buvo padarytos Jo rankose ir pėdose. Pasitikėk Juo, ir visa kaltė dėl tavo nuodėmių bus pašalinta, tu būsi išgelbėtas, išteisintas visiems laikams ir visai amžinybei Jo atperkamąja meile! Prašau atsistoti ir sugiedoti himną, pažymėtu 6-uoju numeriu „Oh, What a Fountain!” (Dr. John R. Rice).

Mes turime meilės istoriją, kuri neišmatuojama,
   Mes pasakojame, kaip nusidėjėliams gali būti atleista.
Atleidimas yra nemokamai, nes Jėzus kentėjo,
   Ir atliko atpirkimą ant Kalvarijos medžio.
O, koks šaltinis malonės teka,
   Nuo nukryžiuoto Gelbėtojo žmonių.
Brangus yra kraujas, kurį Jis praliejo, kad atpirktų mus,
   Malonė ir atleidimas visoms mūsų nuodėmėms.
(“Oh, What a Fountain!”, Dr. John R. Rice, 1895-1980).

Meldžiuosi, kad tu pasitikėtum Jėzumi šį vakarą. Jo Kraujas apvalys tave nuo visos nuodėmės. Pasitikėk Juo dabar, ir tu būsi išgelbėtas visiems laikams ir visai amžinybei.


KADA RAŠYSI DR. HYMERSUI, PARAŠYK, IŠ KOKIOS ŠALIES RAŠAI, NES KITAIP JIS NEGALĖS TAU ATSAKYTI. Jei šie pamokslai palaimino tave, parašyk dr. Hymersui el. laišką ir pasakyk jam tai, tačiau visuomet nurodyk, iš kurios šalies rašai. Dr. Hymerso el. pašto adresas: rlhymersjr@sbcglobal.net (paspauskite čia). Dr. Hymersui jūs galite rašyti bet kuria kalba, tačiau jei galite, parašykite angliškai. Jei rašysite dr. Hymerso paštu, jo adresas yra P.O. Box 15308, Los Angeles, CA 90015. Jūs galite jam paskambinti: (818) 352-0452.

(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete -
www.sermonsfortheworld.com
Paspauskite ant nuorodos „Pamokslai lietuvių kalba“.

Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.

Raštą prieš pamokslą skaitė dr. Kreightonas L. Chanas: Luko 18, 31-33.
Solo giesmę prieš pamokslą giedojo p. Benjaminas Kincaidas Griffithas:
“Lead Me to Calvary” (Jennie Evelyn Hussey, 1874-1958).


PAMOKSLO PLANAS

PLAKIMAS, GĖDA IR SPJAUDYMAS

THE SCOURGING, SHAME AND SPITTING

Dr. R. L. Hymers, Jr.

„Aš leidausi mušamas ir tąsomas, neslėpiau veido nuo mane plūstančių ir į mane spjaudančių.“ (Izaijo 50, 6)

(Apd. 8, 34; Luko 18, 31-33; Morkaus 15, 17-19)

I.   Pirma, pamatykite Jį kaip įsikūnijusį Dievą. Izaijo 50, 2; Jono 1,1; 14;
1 Timotiejui 3, 16.

II.  Antra, pamatykite Jį kaip pavyzdį mums. Izaijo 53, 7; 1 Petro 2, 21-23;
Mato 26, 63; 27, 13-14; Luko 6, 22-23.

III. Trečia, pamatykite Jį kaip pakaitalą už nusidėjėlius. Izaijo 53, 5;
2 Korintiečiams 5, 21; Izaijo 53, 10.