Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 1,500,000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų rankraščiai 46 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis, tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia, jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui, įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.

Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti. Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.

Tai, ką šį vakarą pasakysiu apie Dievą, kai kuriems klausytojams nepatiks, kai kurie gal net jaus neapykantą. Žmonės šiandien turi daug neteisingų minčių apie Dievą. Kada kas nors kalba apie Dievą, aprašytą Biblijoje, tai sukelia negatyvų atsaką, ypač tarp tam tikros grupės pamokslininkų.

Prieš kelis metus vienas vyresnio amžiaus pastorius paprašė manęs pamokslauti iš Evangelijos jų bažnyčioje maždaug šimtui jaunuolių. Aš jau buvau kelis kartus pamokslavęs toje bažnyčioje, tad maniau, kad žinojau, ko jie tikisi. Tačiau šį kartą jau jauni pastoriai buvo atsakingi už bažnyčią. Aš pamokslavau išgelbėjimo žinią, pabrėždamas Dievo teismą, ir baigiau pamokslą su aiškiu Kristaus Evangelijos pristatymu. Po pamokslo dvidešimt septyni jaunuoliai atsiliepė į kvietimą atgailauti. Visi atsiliepusieji į kvietimą tai padarė pirmą kartą. Iš salėje buvusių virš šimto jaunuolių į kvietimą atsiliepė daugiau nei ketvirtadalis koledžo amžiaus studentų.

Buvo galima tikėtis, kad šie du jauni pastoriai bus patenkinti tokiu dideliu atsaku. Tačiau po renginio abiejų pastorių veiduose buvo matyti nepasitenkinimas ir net pyktis. Jie taip ir neatsiuntė man padėkos žinutės, taip pat neatsilygino, kas buvo įprasta toje bažnyčioje. Aš buvau labai nustebintas jų šaltumo. Vėliau išsiaiškinau, kad jiems aš pasirodžiau per daug negatyvus. Pasirodo, man reikėjo kviesti atgimti tuos jaunuolius be įspėjimo, jog Dievas baudžia už nuodėmę. Nuo tada aš atradau, jog daug šiuolaikinių pastorių galvoja panašiai: „Tiesiog skelbkite jiems Evangeliją. Kalbėkite tik apie Dievo meilę. Nekelkite sumaišties ir nedarykite nieko, kas juos privestų pasijusti nepatogiai“. Dabar labai dažnai atrandu tai, kad pamokslininkai būtent taip ir mąsto. Tačiau aš esu įsitikinęs, jog yra kažkas siaubingai klaidinančio tokiame mąstyme, kažko trūksta ir yra kažkas ne taip su tokiu evangelinio pamokslavimo požiūriu.

Dr. A. W. Tozeris pasakė: „Nei vienas žmogus negali pažinti tikros Dievo malonės, kol jis pirmiau nepažino Dievo baimės“ (The Root of Righteousness, Christian Publications, 1955, p. 38). Aš tikiu, kad jis pasakė labai teisingai: „Nei vienas žmogus negali pažinti tikros Dievo malonės, kol jis pirmiau nepažino Dievo baimės“. Dr. Martynas Lloydas-Jonesas taip pat tikėjo būtent taip, kaip Dr. Tozeris šiuo klausimu. Iainas H. Murray‘us pasakė: „Dr. Lloydas-Jonesas skelbė tikrą pavojų dėl žmonijos kaltės prieš Dievą ir jis pamokslavo apie dieviško pykčio realumą, apie bausmę už nuodėmę pragare ir įspėjo dėl esminės biblijinio pamokslavimo dalies. Pragaras nėra teorija“ (Rev. Iain H. Murray, The Life of Martyn Lloyd-Jones, The Banner of Truth Trust, 2013, p. 317).

Ir vėl Dr. Lloydas-Jonesas pasakė: „Blogiausia iš visų nuodėmių yra klaidingas mąstymas apie Dievą, prieš kurį žmogus yra taip baisiai nusikaltęs“ (ibid., p. 316). Ir vėl, aš matau tai kaip apšvietimą, kad Dr. Johnas R. Rice‘as, žinomas baptistų evangelistas, yra pasakęs tą patį, kaip ir Dr. Tozeris bei Dr. Lloydas-Jonesas. Dr. Rice‘as pasakė:

„Biblijos Dievas yra baisus Dievas, siaubą keliantis Dievas ir keršto Dievas, tačiau Jis yra ir malonės Dievas“ (John R. Rice, D.D., The Great and Terrible God, Sword of the Lord Publishers, 1977, p. 12).

Dr. Rice‘as taip pat pasakė:

„Visas šis modernus pamokslavimas apie malonę be įstatymo, tikėjimą be atgailos, malonės Dievą be Jo pykčio, Dangaus pamokslavimas be Pragaro yra Dievo tiesos iškraipymas. Tai neteisingas Dievo pristatymas. Tai nesąžiningas Dievo žinios pristatymas. Dievas yra baisus Dievas, siaubą keliantis Dievas, Dievas, kuris įsiutęs dėl nuodėmės, Dievas, kuris keršija, Dievas, kurio reikia bijoti, Dievas, prieš kurį nusidėjėliai turi drebėti“ (ibid., pp. 13, 14).

Amen! Ir aš žinau, kad šiuo klausimu Dr. Tozeris ir Dr. Lloydas-Jonesas visiškai sutiktų su Johnu R. Rice‘u, nes metų metus skaitau jų pamokslus. Dievas yra įsiutęs dėl nuodėmės.

Kada į Dievą žvelgiame taip, kaip Jį pristato Biblija, tuomet mes neturėsime problemų nagrinėdami mūsų tekstą (Izaijo 53-čio skyriaus 10-ą eilutę). Tekstas koncentruojasi į Dievą Tėvą ir į tai, ką Dievas padarė Jėzui dėl mūsų išgelbėjimo:

„Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę.“ (Izaijo 53, 10)

„Dievas Jį paskyrė permaldavimo auka.“ (Romiečiams 3, 25)

Dr. W. A. Criswellas pasakė: „Permaldavimas yra Kristaus darbas ant kryžiaus, kada Jis išpildė visus Dievo teisumo reikalavimus prieš nuodėmę ir patenkino Dievo teisumo reikalavimus panaikindamas žmogaus kaltę“ (W. A. Criswell, Ph.D., The Criswell Study Bible, Thomas Nelson Publishers, 1979, p. 1327, note on Romans 3:25).

„Dievas Jį paskyrė permaldavimo auka.“ (Romiečiams 3, 25)

Štai ką The Reformation Study Bible sako apie šią eilutę: „Kristus mirė kaip pakaitinė auka, kuri patenkino dievišką teismą nusidėjėliams ir atnešė atleidimą bei išteisinimą. Tačiau Paulius yra atsargus nurodydamas, jog Dievo Sūnaus auka nėra Dievo Tėvo meilės priežastis mums. Priešingai – Dievo meilė yra ta priežastis, dėl kurios Jis paaukojo Savo Sūnų“ (The Reformation Study Bible, Ligonier Ministries, 2005, p. 1618, note on Romans 3:25).

„Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus.“ (Romiečiams 8, 32)

Mūsų tekstas taip ir sako:

„Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę.“ (Izaijo 53, 10)

Šiame tekste mes matome, kad Dievas buvo tas tikrasis Kristaus agonijos autorius. Kristus kentėjo ir mirė „išankstiniu Dievo sprendimu (nustatytu tikslu) bei numatymu” (Apaštalų darbai 2, 23). Didis ir baimę keliantis Rašto Dievas buvo tikrasis Kristaus kančių ir mirties priežastis. Jono 3-iojo skyriaus 16-ta eilutė byloja, kad Dievas „atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jono 3, 16). Romiečiams 8, 32 sakoma: „Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus“ (Romiečiams 8:32). Dievo rūstybė dėl nuodėmės buvo permaldauta, nes ji krito ant Jo Sūnaus Jėzaus. Mūsų tekstas sako:

„Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę.“ (Izaijo 53, 10)

Čia Izaijas nukelia mus „už scenos“, kad parodytų mums, jog Dievas Tėvas atsiuntė Savo Sūnų eiti per siaubingas kančias ir nukryžiavimą, kad Dievas būtų permaldautas ir Jo rūstybė kristų ne ant nusidėjėlio, bet ant Jėzaus. Mūsų tekste mes matome, kad 1) Dievas Jį sumušė; 2) Dievas atidavė Jį skausmui; 3) Dievas Jo sielą pavertė auka už nuodėmę.

I. Pirma, Dievas sumušė Jėzų.

„Tačiau Viešpats panorėjo jį sumušti.“ (Izaijo 53, 10)

Čia išverstas žodis „sumušti“ reiškia „sugniuždyti“. „Tačiau Viešpats panorėjo jį sumušti.“ Dr. Edwardas J. Youngas pasakė: „Neatsižvelgiant į Kristaus nekaltumą, Viešpačiui patiko Jį sumušti (sugniuždyti). Jo mirtis nebuvo blogų žmonių rankose, bet Viešpaties rankose. Tai nepašalina atsakomybės nuo tų, kurie jį nužudė, bet jie nekontroliavo padėties. Jie tik darė tai, ką Viešpats jiems leido daryti“ (Edward J. Young, The Book of Isaiah, William B. Eerdmans Publishing Company, 1972, volume 3, pp. 353-354).

Kaip jau minėjau, apie Kristų tai labai aiškiai matoma Romiečiams 3, 25:

„Dievas Jį paskyrė permaldavimo auka.“ (Romiečiams 3, 25)

Taip pat Jono 3, 16:

„Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų.“ (Jono 3, 16)

Kad permaldautų Dievo rūstybę prieš nuodėmę ir išgelbėjimą padarytų prieinamą nuodėmingam žmogui.

„Tačiau Viešpats panorėjo jį sumušti (sugniuždyti).“ (Izaijo 53, 10)

Pradedant Getsemanės sodu, Dievas Tėvas sumušė ir sugniuždė Savo Sūnų. Matas mums pasakoja, kad Getsemanės sode Dievas pasakė: „Aš ištiksiu piemenį“ (Mato 26, 31). Evangelija pagal Morkų mums sako tą patį: „Getsemanės sode „Aš ištiksiu piemenį“ (Morkaus 14, 27). Taigi, Dievas ištiko Jėzų, sumušė Jį ir pradėjo Jį traiškyti kaip pakaitinę auką už mūsų nuodėmes Getsemanės sodo tamsoje. Ch. Spurgeonas apie tai pasakė:

„Atėjo laikas, kada mūsų Viešpats turėjo priimti taurę iš Tėvo rankų. Ne iš žydų, ne iš išdaviko Judo, ne iš miegančių mokinių, ne iš velnio atėjo išbandymai Getsemanės sode, bet tai buvo taurė, kurią pripildė Tas, kurį jis pažinojo kaip savo Tėvą... taurė, kuri sujaukė jo sielą ir sujaudino jo širdį. Jis atsiraukė nuo jos, ir dėl to gali būti tikras, jog tai buvo gėrimas (taurė), kuris reiškė daugiau nei fizinį skausmą, nes jis iš jos neatsigėrė... ten buvo kažkas nesuvokiamai baisaus, pilna siaubo baimės, ir tai atėjo iš Tėvo rankų. Tai pašalina visas abejones apie tai, kas tai buvo, nes mes skaitome: „Tačiau Viešpats panorėjo jį sumušti“. Viešpats uždėjo ant jo visų mūsų kaltę. Jis padarė jį nuodėme dėl mūsų, nors jis nebuvo pažinęs nuodėmės. Tai buvo tai, kas sukėlė Gelbėtojui tokį nepaprastą nusivylimą. Jis turės kentėti nusidėjėlio vietoje. Tai yra tų, Getsemanės sode patirtų agonijų, paslaptis, kurios man neįmanoma pilnai jums paaiškinti, bet tai yra tikra tiesa:

Tik Dievui ir vien tik Dievui,
Jo kančios yra visiškai suprantamos.

(C. H. Spurgeon, “The Agony in Gethsemane,” The Metropolitan Tabernacle Pulpit, Pilgrim Publications, 1971 reprint, volume XX, pp. 592-593).

„Tačiau Viešpats panorėjo jį sumušti (sugniuždyti).“ (Izaijo 53, 10)

Kristus buvo sugniuždytas žmonijos nuodėmės sunkumo, kuris buvo ant Jo uždėtas Getsemanės sode. Jis buvo sugniuždytas mūsų nuodėmės svorio tam, kad:

„Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.” (Luko 22, 44)

Nei vieno žmogaus ranka dar nebuvo Jo palietusi. Jis dar nebuvo suimtas, dar nebuvo mušamas, plakamas ar kryžiuojamas. Ne, tai buvo Dievas Tėvas, kuris sumušė ir sugniuždė Jį Getsemanėje. Tai buvo Dievas Tėvas, kuris pasakė: „Aš ištiksiu piemenį“ (Mato 26, 31). Štai ką Dievas pranašavo per Izaiją:

„Tačiau Viešpats panorėjo jį sumušti.“ (Izaijo 53, 10)

Joks liežuvis negali apsakyti rūstybės, kurią jis iškentė,
   Rūstybės, kuri buvo skirta man:
Nuodėmės dykuma; Jis visa nešė,
   Kad išlaisvintų nusidėjėlį!
(“The Cup of Wrath” Albert Midlane, 1825-1909;
   “O Set Ye Open Unto Me” giesmės melodija).

II. Antra, Dievas atidavė Jėzų skausmui.

„Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui...“ (Izaijo 53, 10)

Ir vėl, tai buvo Dievas, kuris atidavė savo viengimį Sūnų skausmui, kurį Jėzus patyrė savo kančios ir mirties metu. Dr. Johnas Gillas pasakė:

„Jis atidavė jį skausmui (leido Jam kentėti)... jis jo nepagailėjo, bet atidavė jį į piktų žmonių rankas mirčiai: jis buvo atiduotas skausmui sode ir jo siela buvo labai nuliūdusi; ir ant kryžiaus, kada jis buvo kalamas prie jo, ir jį slėgė žmonijos nuodėmių našta, ir jo tėvo rūstybė buvo ant jo; ir kada jis slėpė savo veidą nuo jo, kas jį privertė sušukti: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Dievas leido jam patirti skausmą tiek kūne, tiek prote (John Gill, D.D., An Exposition of the Old Testament, The Baptist Standard Bearer, 1989 reprint, vol. V, page 315).

Jėzus savo noru kentė sugniuždymą ir skausmą, plakimą ir nukryžiavimą, savo noru kentė už mūsų nuodėmes, nes Jis pasakė:

„nes Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios To, kuris mane siuntė.” (Jono 6, 38)

„Jį, išankstiniu Dievo sprendimu bei numatymu atiduotą.“ (Apaštalų darbai 2, 23)

„Tapdamas už mus prakeikimu.“ (Galatams 3, 13)

„Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes.“ (1 Jono 2, 2)

„Dievas Jį paskyrė permaldavimo auka, veikiančia per tikėjimą Jo kraujo galia.“ (Romiečiams 3, 25)

Joks liežuvis negali apsakyti rūstybės, kurią jis iškentė,
   Rūstybės, kuri buvo skirta man:
Nuodėmės dykuma; Jis visa nešė,
   Kad išlaisvintų nusidėjėlį!
(“The Cup of Wrath” Albert Midlane, 1825-1909).

III. Trečia, Dievas Jėzaus sielą pavertė auka už nuodėmę.

Atsistokime, prašau, ir garsiai perskaitykime mūsų tekstą užbaigdami: „auka už nuodėmę.“

„Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę.“ (Izaijo 53, 10)

Galite atsisėsti.

Atkreipkite dėmesį į žodį „bet“ teksto pradžioje. Tai nurodo į devintą eilutę, „jis nepadarė nieko blogo ir jo lūpose nebuvo melo. Bet…“ (Izaijo 53, 9-10a). Nors Jėzus niekada nenusidėjo, „Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui…“. Dr. Gaebeleino komentaras sako: „10-os eilutės pirma dalis yra šokiruojanti, nes ji nurodo į Kristaus asmeninio teisumo savavališką nepaisymą, bet vėliau skaitytojas supranta pakaitališką kentėjimų prigimtį... Iš karto Dievas pasirodo nebe šiurkštus, bet pritrenkiančiai maloningas“ (Frank E. Gaebelein, D.D., General Editor, The Expositor’s Bible Commentary, Zondervan, 1986, volume 6, p. 304).

„Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę.“ (Izaijo 53, 10)

„Jis... nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus.“ (Romiečiams 8, 32)

„Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio… Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti.“ (1 Petro 2, 24)

„Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu.“ (2 Korintiečiams 5, 21)

„Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę.“ (Izaijo 53, 10)

Joks liežuvis negali apsakyti rūstybės, kurią jis iškentė,
   Rūstybės, kuri buvo skirta man:
Nuodėmės dykuma; Jis visa nešė,
   Kad išlaisvintų nusidėjėlį!
(“The Cup of Wrath,” Albert Midlane, 1825-1909).

„Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę…“ (Izaijo 53, 10)

Kristus buvo Dievo auka už nuodėmę. Kristus mirė mūsų vietoje kaip pakaitalas. Kristus pakaitališkai už mus kentėjo kaip permaldavimo auka, kad sumokėtų kaltę už mūsų nuodėmę, kad nukreiptų Dievo rūstybę nuo mūsų ir prisiimtų visą ją ant Savęs. Kada galvojate apie vinis, kurios perdūrė Jo rankas ir pėdas, prisiminkite, kad visa tai buvo padaryta dėl jūsų. Teisus Jis mirė už neteisiuosius, kad atvestų jus pas Dievą su teisėtai įgytu atleidimu. Ch. Spurgeonas pasakė:

„Žmogus už nuodėmę buvo pasmerktas amžinai liepsnai; kada Dievas Kristų padarė pakaitalu žmogui, tai tiesa, jis nesiuntė Kristaus į amžiną ugnį, bet jis išliejo ant jo kančią, tokią baisią, jog tai buvo pakankamas užmokestis, prilystantis net amžinybei ugnyje... nes Kristus tą valandą prisiėmė visas mūsų nuodėmes – buvusias, esamas ir būsimas, jis buvo nubaustas už jas visas tada ir dabar, kad mes niekada nebūtume nubausti, nes jis kentėjo mūsų vietoje. Ar matote dabar, kaip tai atsitiko, kad Dievas Tėvas sumušė jį? Jei jis nebūtų to padaręs, Kristus nebūtų patyręs agonijos dėl mūsų (pelnyto) kentėjimo (Pragare) (C. H. Spurgeon, “The Death of Christ,” The New Park Street Pulpit, Pilgrim Publications, 1981 reprint, volume IV, pp. 69-70).

Tačiau Kristaus mirtis neišgelbsti visų žmonių nuo Pragaro. Tik tie, kurie pasitiki Kristumi yra išgelbstimi. Jis mirė už nusidėjėlius ir tik už nusidėjėlius. Jis mirė už tuos, kurie jaučia, kad yra nusidėjėliai ir ieško Kristaus bei Jo atleidimo.

Tai, kad jūs jaučiatės nusidėję ir jums reikia Jėzaus, rodo, kad Jo mirtis išgydys jūsų nuodėmę. Tie, kurie tuo momentu susimąstys apie Jo mirtį ir po to užmirš apie tai, patirs amžiną bausmę už jų nuodėmes, nes jie atmetė Kristaus sumokėtą užmokestį ant Kryžiaus

Mąstykite ilgai ir įtemptai apie tai. Mąstykite ilgai ir įtemptai apie Toplady didžio himno „Permaldavimas“ žodžius.

Dėl manęs buvo atiduotas Avinėlis be dėmės
   Kad Jo Tėvo rūstybę iškentėtų;
Aš matau Jo kraujuotas žaizdas ir žinau
   Mano vardas ten įrašytas.

Iš Viešpaties Jo trykštantis kraujas,
   Violetiniais upeliais bėga;
Ir kiekviena žaizda garsiai skelbia
   Jo nuostabią malonę žmogui.

Už mane Gelbėtojo kraujas trykšta,
   Visagaliui sumokėti;
Rankos, kurias Jis atidavė, kad būtų perdurtos vinimis
   Nuves mane prie Jo sosto.
(“Propitation” Augustus Toplady, 1740-1778;
      “At the Cross” giesmės melodija).

Taigi, kodėl jūs dar nepasitikėjote Jėzumi? Kas jums trukdo pasitikėti Juo? Kokią slaptą nuodėmę slepiate, kuri neleidžia jums pasitikėti Juo? Koks klaidingas ir kvailas troškimas laiko jus toli nuo Gelbėtojo? Kas jus laiko? Ką bijote prarasti? Ar tai tikrai yra taip svarbu? Kokia paslėpta priežastis jums trukdo pasitikėti Kristumi, kuris iškentė baisią Dievo rūstybę norėdamas jus išgelbėti nuo teismo? Palikite šias mintis ir pasitikėkite „Dievo Avinėliu, kuris panaikina pasaulio nuodėmę“(Jono 1, 29). Jis jūsų laukia. Nebedelskite. Pasitikėkite Juo dabar, šį vakarą. Ramus kambarys, kuriame galite gauti atsakymus, laukia jūsų, kurie nori Jį surasti, pasitikėti Juo ir būti Jo išgelbėtiems.

(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete.
www. rlhsermons.com arba www.realconversion.com
Paspauskite ant nuorodos “Sermon Manuscripts.”

Jūs galite parašyti Dr. Hymeriui elektroninį laišką adresu: rlhymersjr@sbcglobal.net arba
nusiųsti paprastą laišką į pašto dėžutę: P.O. Box 15308, Los Angeles, CA 90015. Arba
galite jam paskambinti tel.: (818)352-0452.

Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.

Solo giesmę prieš pamokslą giedojo Mr. Benjamin Kincaid Griffith:
“Propitiation” (Augustus Toplady, 1740-1778; “At the Cross” giesmės melodija).