Print Sermon

Šie pamokslų rankraščiai ir video įrašai kiekvieną mėnesį pasiekia apie 116 000 kompiuterių vartotojų daugiau nei 221 šalių www.sermonsfortheworld.com svetainėje. Šimtai kitų tikinčiųjų turi galimybę matyti video pamokslų įrašus YouTube interneto kanale, tačiau netrukus jie palieka šį kanalą ir ateina į mūsų svetainę, nes kiekvienas pamokslas nukreipia juos iš YouTube į mūsų svetainę. Žmonės randa mus YouTube, o jis nukreipia juos į mūsų svetainę. Pamokslų rankraščiai 39 kalbomis kiekvieną mėnesį yra pasiekiami tūkstančiams žmonių. Pamokslų rankraščiai nėra apsaugoti autorinėmis teisėmis, tad pamokslininkai gali juos naudoti be leidimo. Paspauskite čia, jei norite sužinoti, kaip galite kas mėnesį, paremti mus šiame didingame darbe skelbiant Evangeliją visam pasauliui, įskaitant musulmoniškas ir hindu kalba kalbančias tautas.

Kai rašysite dr. Hymersui, būtinai nurodykite, iš kurios šalies jūs esate, nes kitaip jis negalės jums atsakyti. Dr. Hymerso el. paštas: rlhymersjr@sbcglobal.net.




AVINĖLIO TYLĖJIMAS

(8-ASIS PAMOKSLAS IŠ IZAIJO 53 SKYRIAUS)
THE SILENCE OF THE LAMB
(SERMON NUMBER 8 ON ISAIAH 53)
(Lithuanian)

Dr. R. L. Hymers, Jr.

Pamokslas pasakytas baptistų Padangtės bažnyčioje, Los Andžele,
2013 m. kovo 24 d. sekmadienio vakarinėse pamaldose.
A sermon preached at the Baptist Tabernacle of Los Angeles
Lord’s Day Evening, March 24, 2013

„Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos.” (Izaijo 53, 7)


Visuomet didelis padrąsinimas kitiems gali būti krikščionių kankinių pasakyti paskutinieji žodžiai. Jų žodžiai, ištarti mirties akivaizdoje, sustiprina mūsų širdis. Polikarpas buvo II amžiaus pradžios pamokslininkas. Jis buvo apaštalo Jono mokinys. Vėliau jam teko stoti prieš pagonių teisėją, kuris pasakė: „Tu esi senas žmogus. Nebūtina tau mirti... prisiek, ir aš tave paleisiu. Kas gi čia tokio pasakyti „Viešpats Cezaris“ ir uždegti smilkalus? Tau tik reikia prisiekti Cezariu, ir aš su džiaugsmu tave paleisiu. Išsigink Kristaus ir tu gyvensi.“

Polikarpas atsakė: „Aštuoniasdešimt šešerius metus aš tarnavau Kristui ir Jis niekada manęs nenuvylė. Kaip galėčiau piktžodžiauti prieš mano Karalių, kuris mane išgelbėjo?“ Teisėjas tarė: „Aš tave atiduosiu sudeginti.“ Polikarpas atsakė: „Ugnis, kuria gąsdini, dega valandą ir užgęsta. Ar tu nežinai apie ugnį ateinančio teismo ir amžinos bausmės, kuri laukia prarastųjų? Tad ko delsi? Daryk ką nori.“

Po to teisėjas nusiuntė savo šauklį į areną garsiai pranešti susirinkusiems žmonėms: „Polikarpas išpažino, kad yra krikščionis!“ „Sudeginkit jį gyvą!“, - sušuko pagonių minia. Ugnis buvo paruošta. Budelis nuvedė Polikarpą iki stulpo, kad jį prikaltų. Polikarpas ramiai pasakė: „Palikite mane neprikaltą. Tas, kuris leido man eiti per ugnį, įgalins mane likti lauže, aš nepasijudinsiu iš vietos, vinys man nereikalingos.“

Tuomet Polikarpas garsiai meldėsi šlovindamas Dievą, kad jis buvo palaikytas „vertu mirti.“ Laužas buvo užkurtas ir ugnies liepsnos apsupo jį. Kadangi jo sudegęs kūnas nesubyrėjo ugnyje, budelis smeigė į jį durklu. Taip pasibaigė Polikarpo, Smirnos pastoriaus ir apaštalo Jono mokinio, gyvenimas. (Žiūrėkite James C. Hefley, Heroes of the Faith, Moody Press, 1963, pp. 12-14).

Ch. Spurgeonas pasakoja apie Jane Bouchierę, mūsų šlovingą baptistų kankinę, kada ji buvo atvesta prieš Cranmerį ir Ridley, du Anglijos bažnyčios vyskupus, kurie pasmerkė šią baptistę būti sudegintai ant laužo, sakydami jai, kad sudeginimas yra lengva mirtis. Ji jiems atsakė: „Aš esu tokia pat tikra Kristaus tarnaitė kaip ir bet kuris iš jūsų, ir jei jūs nuteisiate vargšę savo tikėjimo seserį mirti, būkite atsargūs, kad Dievas neužleistų ant jūsų Romos vilkų ir jums netektų kentėti dėl Dievo kaip ir man.“ Ji buvo teisi, nes abu šie vyrai neužilgo taip pat buvo nukankinti! (Žiūrėkite C. H. Spurgeon, “All-Sufficiency Magnified,” The New Park Street Pulpit, volume VI, pp. 481-482).

Nors Polikarpą ir Jane Bouchierę skiria daug amžių, abu drąsiai išpažino savo tikėjimą net ir deginami ant laužo. Įdomu pastebėti, kad Viešpats Jėzus, kada Jam buvo grasinama kankinimu ir mirtimi, nieko nepasakė! Taip, Jis kalbėjosi su vyriausiuoju kunigu. Taip, Jis kalbėjo su Romos gubernatoriumi Poncijumi Pilotu. Tačiau kada atėjo laikas Kristui vos ne iki mirties būti nuplaktam ir prikaltam prie kryžiaus, pranašo Izaijo žodžiai apibūdina stebėtiną faktą, kad Jis neatvėrė savo burnos!

„Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos.” (Izaijo 53, 7)

Jis neištarė nė žodžio, kai jie Jį mušė! Jis neištarė nė žodžio, kada jie kalė Jį prie kryžiaus! Pažiūrėkime į mūsų tekstą ir sočiai iš jo atsigerkime, užduodami tris klausimus ir į juos atsakydami.

I. Pirma, kas buvo tas žmogus, vadinamas Jėzumi?

Kas buvo jis, apie kurį pranašas kalbėjo sakydamas:

„Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos…“ (Izaijo 53, 7)

Biblija mums sako, kad Jis buvo šlovės Viešpats, Antrasis Šventosios Trejybės Asmuo, Dievas Sūnus žmogaus kūne! Kaip sako mūsų tikėjimas: „tikras Dievas iš tikro Dievo“. Mes niekuomet neturime galvoti apie Jėzų tik kaip apie žmogišką mokytoją ar tik pranašą! Jis nepaliko mums vietos apie Jį taip galvoti, nes Jis pasakė:

„Aš ir mano Tėvas esame viena.“ (Jono 10, 30)

Ir vėl Jis pasakė:

„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas.“ (Jono 11, 25)

Jei kas nors kitas būtų pasakęs tokius žodžius, mes pavadintumėme jį demonų apsėstuoju, didybės manijos apimtu, pasimetusiu, svaičiojančiu arba išprotėjusiu žmogumi! Tačiau, kada Jėzus pasakė, kad Jis ir Tėvas yra viena, ir kuomet Jis pasakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“, - po tokių žodžių mes susimąstome: o gal vis tik Jis gali būti teisus!

Nors aš ne visada sutinku su C. S. Lewisu dėl kai kurių dalykų, kaip mes galime nesutikti su jo įžymiu pareiškimu apie Jėzų Kristų? C. S. Lewisas pasakė:

Aš bandau apsaugoti tuos, kurie sako tikrai kvailus dalykus apie Jį: „Aš galiu priimti Jėzų kaip didį moralės mokytoją, bet aš nepriimu Jo pareiškimų, kad Jis yra Dievas”. Tai yra vienas iš tų dalykų, kurių neturime sakyti. Jei koks nors žmogus, kuris yra tik žmogus, pasakytų panašius teiginius, kokius pasakė Jėzus, jis tikrai nebūtų vadinamas didžiu moralės mokytoju. Jis arba būtų išprotėjęs iki tokio lygio, kada žmogus sakosi esąs išvirtas kiaušinis, arba jis būtų velnias iš pragaro. Tau reikia pasirinkti, kuo tikėti. Arba šis žmogus buvo ir yra Dievo Sūnus, arba beprotis, arba dar kažkas. Tu gali vadinti Jį kvailiu, tu gali spjauti į Jį, tu gali nužudyti Jį kaip demoną, arba tu gali parklupti prieš Jį ir pavadinti Jį Viešpačiu ir Dievu. Tačiau jokiu būdu nepadarykime kvailos išvados, kad Jis yra didis žmonijos mokytojas. Jis nepaliko mums tokio pasirinkimo. Jis nenorėjo mums palikti tokio savo įvaizdžio. (C. S. Lewis, Ph.D., Mere Christianity, Harper Collins, 2001, p. 52).

„Tu gali spjauti į Jį, tu gali nužudyti jį kaip demoną, arba tu gali parklupti prieš Jį ir pavadinti Jį Viešpačiu ir Dievu... Turi pasirinkti”, nes Jėzus pasakė:

„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ (Jono 14, 6)

Tai štai kaip yra! Negali sujungti Jėzaus su budizmu, induizmu ar islamu paprasčiausiai dėl to, kad Jėzus nepaliko mums tokios galimybės. Kristus nepaliko mums jokių kitų išeičių. Jis pasakė: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“. Kaip C. S. Lewisas pasakė: „Tu gali spjauti į Jį, tu gali nužudyti jį kaip demoną, arba tu gali parklupti prieš Jį ir pavadinti Jį Viešpačiu ir Dievu... Turi pasirinkti“. Yra arba taip, arba kitaip. Niekas negali būti neutralioje pozicijoje šiuo klausimu! Jie gali apsimesti, kad yra neutralūs, tačiau iš tiesų niekas negali būti neutralus. Kristus nepaliko mums tokios galimybės.

II. Antra, kodėl Jėzus nesigynė prieš tuos, kurie Jį kankino ir nužudė?

Kodėl taip nutiko?

„Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos…“ (Izaijo 53, 7)

Didis mokslininkas Albertas Einšteinas, nors ir ne krikščionis, pasakė:

Nei vienas negali skaityti keturių Evangelijų be jausmo, kad Jėzus iš tiesų yra čia. Jo asmenybė pulsuoja kiekviename žodyje. Nei vienas mitas nėra kupinas tokios gyvybės (Albert Einstein, Ph.D., The Saturday Evening Post, October 26, 1929).

Tačiau Jėzus, kada buvo plakamas ir kryžiuojamas, neištarė nė žodžio! Kodėl Kristus nesigynė nuo tų, kurie Jį mušė ir kurie Jį nužudė? Keista, tačiau prancūzų filosofas Rousseau, nors ir būdamas ateistas, labai priartėjo prie atsakymo į šį klausimą pasakydamas:

Sokratas gyveno ir mirė kaip filosofas, Jėzus gyveno ir mirė kaip Dievas. (Jean-Jacques Rousseau, 1712-1778).

Jėzus nesigynė, nes Jo atėjimo į žemę tikslas buvo kentėti ir mirti ant kryžiaus.

Likus metams iki Jo nukryžiavimo, Jėzus labai aiškiai apie tai pasakė:

„Nuo tada Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams, kad Jis turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti.” (Mato 16, 21)

Pritaikytas Naujojo Testamento komentaras sako:

Petras ką tik išpažino, kad Jėzus yra Kristus, Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus (Morkaus 8, 29). Tačiau Petras vis dar nesuprato, ko nuveikti Kristus atėjo į žemę. Jis galvojo kaip ir visi kiti žydai, kad Kristus atėjo būti žemišku karaliumi. Todėl kada Jėzus pasakė jam, kad Jis turės iškentėti daug kančių ir... bus nužudytas, Petras negalėjo to priimti. Jis sudraudė Jėzų už tokius žodžius. Jėzus taip pat pasakė, kad po trijų dienų Jis prisikels. Jėzus žinojo ne tik tai, kad Jis mirs, bet ir tai, kad Jis trečiąją dieną prisikels iš mirusių. Mokiniai visiškai to nesuprato. (Thomas Hale, The Applied New Testament Commentary, Kingsway Publications, 1996, pp. 260-261).

Tačiau mes turėtume tai suprasti. Biblija sako:

„Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių.“ (1 Timotiejui 1, 15)

savo mirtim už mūsų nuodėmes ant Kryžiaus ir Jo prisikėlimu, kuris suteikia mums gyvenimą. Jėzus nekalbėjo ir negynė savęs, kada Jis buvo plakamas ir kryžiuojamas, nes kaip Jis buvo sakęs gubernatoriui Pilotui: „Aš tam gimiau ir atėjau į šį pasaulį, kad liudyčiau tiesą” (Jono 18, 37)

III. Trečia, ką tekstas mums sako apie tylią Jėzaus kančią?

Prašau, atsistokime ir dar kartą garsiai paskaitykime 53-ojo skyriaus 7-ą eilutę:

„Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos.“ (Izaijo 53, 7)

Galite sėsti.

„Jis buvo kankinamas ir žeminamas.“ Dr. Youngas sako, jog tai gali būti išversta taip: „Jis leidosi būti kankinamas.“ „Jis savanoriškai leidosi būti kankinamas… Jokios gynybos ar protesto nepasigirdo iš jo burnos. Niekas negali skaityti šios pranašystės ir negalvoti apie jos išpildymą, kada prieš Piloto teismo krasę tikras Tarnas neištarė nė žodžio. Kada jį plūdo, jis tylėjo, kada jis kentėjo, jis negrasino“ (Edward J. Young, Ph.D., The Book of Isaiah, Eerdmans, 1972, volume 3, pp. 348-349).

„Tada Pilotas klausė: „Ar negirdi, kiek daug jie prieš Tave liudija?“ Bet Jis neatsakė jam nė žodžio ir tuo labai nustebino valdytoją.“ (Mato 27, 13-14)

„Aukštieji kunigai Jį daug kuo kaltino, bet Jis nieko neatsakinėjo. Pilotas vėl klausė Jį: „Tu nieko neatsakai? Žiūrėk, kiek daug kaltinimų jie Tau pateikia“. Tačiau Jėzus nieko nebeatsakinėjo, ir Pilotas labai stebėjosi.“ (Morkaus 15, 3-5)

„Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos.“ (Izaijo 53, 7)

Izaijo 53-ame skyriuje 7-oje eilutėje Kristus yra sulyginamas su avimi. Senajame Testamente žmonės nešdavo avis, kad jos būtų paskerdžiamos kaip auka Dievui. Prieš avį paruošiant aukojimui, ji būdavo visiškai nukerpama. Kerpama avis stovi tyliai. Taip, kaip ruošiama aukai kerpama ir skerdžiama avis tyli, taip „Jis neatvėrė savo burnos.“ (Izaijo 53, 7)

Jonas Krikštytojas taip pat palygino Kristų su aukojama avimi, kada jis pasakė:

„Štai, Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“ (Jono 1, 29).

Kada jūs tikėjimu pasitikite Jėzumi, Jo auka ant Kryžiaus sumoka visą kainą už jūsų nuodėmę ir jūs galite stoti prieš Dievą be jokios kaltės. Jūsų kaltė atpirkta Jo mirtimi ant kryžiaus. Tuomet jūsų nuodėmės yra nuplaunamos Jo Krauju, pralietu ant kryžiaus.

Žinomas Amerikos indėnų misionierius Davidas Brainerdas skelbė šią žinią savo tarnavimo metu. Jam pamokslaujant Amerikos indėnams, jis pasakė: „Aš niekada nenustojau pamokslauti apie Jėzų ir Jo nukryžiavimą. Mano patirtis rodo, jog kada žmonės yra paliečiami šia didžia... Kristaus aukos dėl mūsų žinia, man nebereikia jiems duoti daug instrukcijų apie tai, kaip pakeisti jų elgesį.” (Paul Lee Tan, Th.D., Encyclopedia of 7,700 Illustrations, Assurance Publishers, 1979, p. 238).

Žinau, jog tai yra tiesa ir šiandien. Kada tai suprasite...

„Kristus numirė už mūsų nuodėmes pagal Raštus.“ (1 Korintiečiams 15, 3)

ir kada pasiduosite nukryžiuotam ir prisikėlusiam Gelbėtojui, tada tapsite krikščioniu. Visa kita palyginus yra lengva paaiškinti ir suprasti. Pasitikėkite Kristumi tikėjimu ir būsite išgelbėtas!

Ch. Spurgeonas pasakė: „Kai jis gulėjo miręs... Mano teologiją galima sudėti į keturis žodžius: „Jėzus mirė už mane“. Nesakau, kad vien tik tai pamokslaučiau, jei būčiau vėl prikeltas, tačiau to tikrai pakankama, kad būtų galima už tai numirti. „Jėzus mirė už mane“ (Tan, ibid.). Ar jūs galite tai pasakyti už save? Ar galite ištarti „Jėzus mirė už mane“? Jei ne, ar pasiduosite prisikėlusiam Gelbėtojui ir pasitikėsite Juo šį vakarą? Ar pasakysite „Jėzus mirė už mane, aš pasiduodu Jam ir pasitikiu Juo pilnu išgelbėjimu Jo Krauju ir teisumu?“ Te Dievas suteikia jums paprastą tikėjimą tai padaryti. Amen.

Prašau atsistoti ir pagiedoti šeštą himną jūsų giesmių lape. „Ar gali būti?“, parašytą Charles Wesley.

Kaip gali būti, kad aš susidomėčiau
   Susidomėčiau Gelbėtojo krauju?
Mirė Jis už mane, kas Jam sukėlė skausmą?
   Už mane, tai dėl manęs Jis mirė?
Nuostabi meilė! Kaip tai gali būti,
   Kad Tu, mano Dieve, mirei už mane?
Nuostabi meilė! Kaip tai gali būti?
   Kad Tu, mano Dieve, mirei už mane?
(“And Can It Be?” Charles Wesley, 1707-1788).

Jei esate įsitikinęs, kad Jėzus gali atleisti jūsų nuodėmę ir išgelbėti jūsų sielą, mes norėtume pasikalbėti su jumis, kaip jūs galite tapti krikščioniu. Prašau, atsistokite ir eikite į salės galą. Dr. Caganas nuves jus į ramų kambarį, kur mes galėsime pasikalbėti. Eikite dabar į auditorijos galą. Mr. Lee, prašau, ateikite ir pasimelskite už tuos, kurie atsiliepė į kvietimą. Amen.

(PAMOKSLO PABAIGA)
Kiekvieną savaitę jūs galite skaityti Dr. Hymerio pamokslus internete.
www. rlhsermons.com arba www.realconversion.com
Paspauskite ant nuorodos “Sermon Manuscripts.”

Jūs galite parašyti Dr. Hymeriui elektroninį laišką adresu: rlhymersjr@sbcglobal.net arba
nusiųsti paprastą laišką į pašto dėžutę: P.O. Box 15308, Los Angeles, CA 90015. Arba
galite jam paskambinti tel.: (818)352-0452.

Šie pamokslų rankraščiai yra be autorinių teisių. Galite juos naudoti be Dr. Hymerio
sutikimo. Tačiau visi Dr. Hymerio video pamokslai yra saugomi autorinių teisių ir gali būti
naudojami tik su jo sutikimu.

Raštą prieš pamokslą skaitė Dr. Kreighton L. Chan: Izaijo 52, 13 – 53, 7.
Solo giesmę prieš pamokslą giedojo P. Benjamin Kincaid Griffith:
“A Crown of Thorns” (Ira F. Stanphill, 1914-1993).


PAMOKSLO PLANAS

AVINĖLIO TYLĖJIMAS

(8-ASIS PAMOKSLAS IŠ IZAIJO 53 SKYRIAUS)
THE SILENCE OF THE LAMB
(SERMON NUMBER 8 ON ISAIAH 53)

Dr. R. L. Hymers, Jr.

„Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos.“ (Izaijo 53, 7)

I.   Pirma, kas buvo tas žmogus, vadinamas Jėzumi? Jono 10, 30; 11, 25;
Jono 14, 6.

II.  Antra, kodėl Jėzus nesigynė prieš tuos, kurie Jį kankino ir nužudė?
Mato 16, 21; 1 Timotiejui 1, 15; Jono 18, 37.

III. Trečia, ką tekstas mums sako apie tylią Jėzaus kančią?
Mato 27, 13-14; Morkaus 15, 3-5; Jono 1, 29;
1 Korintiečiams 15, 3.